35-eri – tokią sukaktį šiemet mini Tirkšlių kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Subatvakaris“, kuriam nuo pat pradžios vadovauja Antanas Erlickis, mylintis savo kraštą, savo tėvų kalbą, o labiausiai muziką ir savo kolektyvą.
Pradžia Svirkančiuose
„Subatvakario“ ištakos – 1987 metai, tiesa, tada dar be pavadinimo, Svirkančių kultūros namuose susibūrusi kapela. Tapus Viekšnių kultūros centro kolektyvu, suskubta ieškoti kapelai pavadinimo. „Koncertuodavome dažniausiai šeštadienio vakarais, kaip žemaičiai sako – subatos vakarą. Jei subatos vakarą išvažiuoja – tai „Subatvakaris“ koncertuoja. Aš vienintelis nuo pradžių likęs kapelos senbuvis ir niekam neleidau stoti už vairo“, – juokiasi A. Erlickis, pažymėdamas, kad dabar kapela yra Tirkšlių kultūros centro kolektyvas.
Kapelos nariai nuolat keitėsi, dėl įvairių gyvenimiškų situacijų. Dabar Antanas didžiuojasi, kad kolektyve, kuriame šiuo metu 12 muzikantų, net trys klarnetistai. „Gaila, smuiko nebeturim, bet atsveria klarnetistai. Nesame vestuvinės muzikos muzikantai, esame rimtesnis kolektyvas, beveik visi baigę muzikos mokslus. Mūsų repertuare ne vien valsiukai, polkos. Atliekame įvairias dainas, pasitikiu savo skoniu, vieną kitą dainelę esu pats parašęs, kitos draugų pagal mano aranžuotę. Net neskaičiuojame, kiek dainų esame sudainavę. Rūpi dainas dainuoti, o ne jas skaičiuoti. Viena kita daina likusi ir dainuota prieš 35-erius. Esu netradicinis muzikantas – neturiu mėgstamiausios dainos, jei mes jas dainuojame – tai vadinasi jos prie dūšios. Man svarbu tekstas, jo gilumas, kad daina suskambėtų“, – teigia kapelos vadovas.
„Subatvakario“ muzikantai didelį dėmesį skiria ne tik dainai, muzikai, bet ir aprangai, kad ji būtų liaudiškos muzikos kapelos įvaizdžio dalis. Truputį nuklysti nuo tradicinės kapelos aprangos leidžia nebent tada, kai groja ten, kur nėra daugiau kapelų.
Koncertuojama – ne dėl įvertinimo
Kapela koncertuoja ne tik rajone, bet ir visoje šalyje. Yra nuolatinė rajono bei regioninių kapelų švenčių dalyvė. „Subatvakaris“ nuolat dalyvauja kapelų šventėse: „Lakštingalėlė“ Kėdainiuose, Šeduvoje – „Žolinės vainikas“, Akmenėje – „Žemaitiškas smuikelis“, Telšiuose – „Jurgelio valsas“, Utenoje – „Linksmoji armonika“, Šilalės r. Bikavėnuose – „Grokit, Bikavos žiogeliai“, festivalyje „Ant rubežiaus“. Grojo „AgroBalt“ parodoje, Pasaulio artojų varžybose, Žagarės vyšnių festivalyje „Istorijos nesuklastosi“, Vilniuje „Siemens“ arenoje, taip pat Kelmėje, Klaipėdoje, Kretingoje ir kt. Kolektyvas dažnai kviečiamas į rajone organizuojamus renginius. 2011 m. dalyvavo Kuldigos miesto šventėje. Latvijoje yra koncertavęs Tukums rajono Slampės miestelyje, Saldus bei kituose miestuose.
„Subatvakaris“ dažnas dalyvis Respublikinėje kapelų šventėje-varžytuvėse „Grok, Jurgeli“ (2011 m. tapo „Grok, Jurgeli“ nugalėtoja), Lietuvos televizijos laidose „Gero ūpo“ ir „Duokim garo“, Žagarės „Vyšnių festivaliuose“, Klaipėdos „Jūros šventėse“ ir pan. Kolektyvas ne kartą yra laimėjęs žiūrovų prizą. 2017 m. balandžio mėnesį Kaune vykusioje Kapelų šventėje varžytuvėse ,,Prie žalio žalio šilo“ „Subatvakaris“ tapo nugalėtoju. 2013 m. Kėdainiuose vykusioje respublikinėje liaudies kapelų šventėje-varžytuvėse „Čiulba lakštingėlė“ kolektyvas apdovanotas diplomu. Šis festivalis ypatingas tuo, kad kapelų programoje turėjo būti ir pačių muzikantų saviveiklininkų kurtos dainos. Tirkšliškiai atliko tris A. Erlicko sukurtas dainas.
Planuose – Dainų šventė
„Esu patenkintas, kad kapela 35 m. gyvuoja, kad mūsų nepamiršta. Pagalvoju apie pamainą, esu, švelniai sakant, pasenėjęs, bet kol kas nieko nerandu. Darbas nelengvas. Žiūrovai temato gražiąją pusę – koncertą, užlipimą ant scenos, o kiek darbo įdėta jam ruošiantis, niekas nemato. Labai gaila, jei „Subatvakaris“, man išėjus, iširtų. Sunku įsivaizduoti, kad jaunas atėjęs tęstų mūsų tradicijas. Tikrai protestuočiau, jei kapeloje atsirastų gitaros, o pavadinimas liktų „Subatvakaris“. Keista ir kitiems būtų, pamačius tokią neatpažįstamą mūsų kapelą. Myliu „Subatvakarį“, jei vadovybė pritars, norime dar vienoje Respublikinėje dainų šventėje sugroti su tos pačios sudėties kapela. Dar norėčiau padirbėti su šiuo kolektyvu, kad tik jėgos leistų. Kol dar ant scenos užlipi, kol dar akordeoną paneši – norisi dar dirbti. Juk kitokio darbo ir nedirbau“, – užmeta žvilgsnį į priekį muzikos entuziastas.
„Yra ir artimesni planai – poilsis po jubiliejaus, nors teks su kitais kolektyvais į renginius vykti. Juk ne tik „Subatvakariui“ vadovauju, bet ir vokaliniam moterų ansambliui „Retro“, Užlieknės liaudiškos muzikos kapelai „Glousnis“, Pikelių mišriam vokaliniam ansambliui „Sodžius“, neįgaliųjų mišriam vokaliniam ansambliui „Skambesys“, Mažeikių TAU kapelai „Akordas“. Senelis – štai kiek turi kolektyvų“, – humoro nestokoja Antanas.
Su muzika nuo jaunumės
A. Erlickis su muzika pradėjo draugauti ankstyvoje vaikystėje. Mažiukas seilę varvino klausydamasis kaimyninių rajonų saviveiklininkų pasirodymų. Jau pirmokas, o gal antrokas būdamas nuo tėvų gavo akordeoną „Krasnyj partizan“ su 120 bosų. Kaip pats juokauja, tokį didelį, kad nosis iš už jo vos matėsi. Būdamas penktokas ar šeštokas, jau grojo ataskaitiniuose, kituose renginiuose, paskui jau šokių vakarams. Tada grojo tik iš klausos. Nuo penktos klasės pradėjo mokytis Viekšniuose, mokytojas Vincas Deniušis pasiūlė groti jo vadovaujamame orkestre baritonu. Tada jau pramoko groti iš natų. „Nesvarbu, kad mokslų neužbaigiau, bet nesu blogesnis nei kiti, o ir šiaip muzikos rašto gavau. Baigęs vidurinę mokyklą įstojau į Vilniaus kultūros mokyklą mokytis chorinio dirigavimo. Aš vaikas – iš kaimo atvažiavęs, o ten tiek daug visko... Ne, ne po miestą tryniaus, nuėjęs į Profsąjungų rūmus įsirašiau į pramoginių šokių būrelį – mokiausi „čačą“, sambą. Ėjau į šachmatų būrelį, kur didmeistriai mokė, dar lengvosios atletikos būrelis... Taip tą Kultūros mokyklą po truputį ir apleidau, bet ne „lodorius“ buvau“, – jaunystės veikla dalijasi pašnekovas.
Grįžęs iš kariuomenės (pakliuvo trejiems metams į laivyną) pradėjo dirbti meno vadovu, o po dvejų metų įstojo į Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakultetą. „Bet ir čia negalėjau protingai nusėdėti. Chorvedis Gediminas Purlys, išgirdęs mano balsą, pakvietė į Klaipėdos jūros prekybos uosto kamerinį chorą, kuriame dainavo tik Muzikos fakulteto dėstytojai ir mes, du studentai. Vykdavo repeticijos, kurios davė daug praktinės naudos, to sėdėdamas paskaitose neišmoksi. Žinau, kaip diriguoti, vadovauti, kokiu balsu dainuoti – buvau gyvame ugdymo procese. Vėliau pats vadovavau pučiamųjų orkestrui ir į apžiūras vykdavome, reikėjo diriguoti, o aš gerai nemokėjau tai makaluodavau – viens, du, trys... kad „plaka“ Erlickis iš širdies. Paskui vieno orkestro vadovas patarė, kaip valsą grojant diriguoti – iš vieno. Dar besimokydamas 9 klasėje pradėjau groti jubiliejuose, šventėse. Tikru vestuvių muzikantu tapau, kai grįžau iš kariuomenės. Nebuvo jokių „jamachų“, mikrofonų – turėjome tik balsus, galingus balsus, trys vyrai kai užtraukdavome, kad išjudindavome svečius. Nuo saksofono, triūbos lūpos skaudėdavo, ant pečių, riešų pūsles sutrindavo, kai tris dienas reikėdavo groti. Tapęs tikru vestuvių muzikantu, aš ir kokį kalambūrą pasakydavau ar patarimą vestuvinį duodavau, pvz.: „Turiu aš jų ne vieną / linksmai praleidžiu dieną / man niekados višta / nebus gyvenimo našta.“ Manęs niekas nemokė, bet pačiam mintis atėjo“, – prisimena A. Erlickas.
Pirmiausia – pagarba žiūrovui
„Dar „veselių“ laikais esu išmokęs – nesvarbu, ar 120, ar 80, ar tik 17 žmonių – „grajyti“ vis tiek reikia. Ir man nesvarbu, ar Žemalėje, ar Židikuose groju, ar televizijoje, ar didžiosiose arenose – visur vienodai reikia atiduoti širdį, groti taip linksmai, kad ir pačiam gera būtų, ir tam, kuris tavęs klausosi. Ir į sceną turėtum išeiti taip, kad niekas nepastebėtų, jei tau ir skauda koją, jei ir namuose kas negerai – klausytojas aukščiau visko. Ne tik muzikinį raštą reikia išmanyti, bet reikia pradėti ir nuo elgesio scenoje, o ne nuo brangių rūbų, instrumentų. Nesvarbu, ar tau pasisekė, ar ne – išeik su šypsena, pamojuok žiūrovui.
Muzika man – tai ir hobis, ir pragyvenimo šaltinis. Nieko kito ir nesu dirbęs. Nors pagal darbo knygelę sovietiniais laikais esu buvęs ir šaltkalvis santechnikas, ir elektrikas. Mat norėjo gamyklos savo ansamblius turėti. Buvo laikas, kai iki pietų teko dirbti Kontrolinių matavimo prietaisų laboratorijoje – ardydavome senus manometrus. Po pietų užsiriši „šlipsą“ ir jau eini repetuoti. Nors mūsų darbas irgi nelengvas. Reikia daug ką apgalvoti – ir kaip išeiti, ir kaip sueiti, kaip su žiūrovu atsisveikinti, kaip nusilenkti, baigus kūrinį, reikia kelioms sekundėms sustingti, o ne pradėti iškart blaškytis – tai nepadaroma iš karto... Manau, kad tiek muzikantas, tiek sportininkas laiku turi nueiti...“, – mąsliai baigia kapelos „Subatvakaris“ siela A. Erlickis.
Birutės Šneideraitienės nuotr.
