Balandžio 30-ąją Mažeikiuose duris atvėrė Gedmino Stasiūno gramofonų muziejus. Tai vienintelis toks patefonų, gramofonų ir kitų įrenginių, mechaniniu būdu skleidžiančių muziką, muziejus Lietuvoje. „Kai pradėjau rinkti gramofonus, galvojau – kiek gali jų būti... dešimt, dvidešimt na jau trisdešimt, o pasirodo jų tūkstančiai“, – kalba gramofonų kolekcionierius.
Svajonės virsmas tikrove
Pirmuosius lankytojus pasitiko prabangia senove, apgaubta gramofonų muzikos garsais. Pasveikinti ir pasidžiaugti Gedmino ilgai puoselėtos svajonės virsmu realybe atvyko nemažas būrys draugų, artimų ir tolimų, net iš Anykščių, svečių. Seimo narė Laima Nagienė džiaugėsi, kad tokie entuziastai kaip G. Stasiūnas, negailėdami savo laiko, savo asmeninių lėšų, garsina Mažeikių kraštą. Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Apolinaras Stonkus įsitikinęs, kad šis muziejus pritrauks ne tik Lietuvos žmones, bet ir užsieniečius. Ne vienas iš atvykusių draugų prisiminė, kaip Gedminas savo sodelyje taisydavo, valydavo eksponatus, ausis pamalonindavo senovine muzika. „Gedo pagimdytas kūdikis užaugo ir išėjo pasižmonėti. Tokia jo laisvės požiūrio išraiška, pasitelkiant meną“, – kalbėjo Z. Valatkienė.
Muziejaus įkūrėjas gražių padėkos žodžių negailėjo prisidėjusiems, kad šis muziejus pagaliau atvertų savo duris plačiajai visuomenei. „Turėti savo muziejų – sena svajonė. Išsinuomojus patalpas, muziejaus atidarymui pradėta ruoštis dar sausyje. Tik pasirašęs sutartį supratau, kokį šūsnį dokumentų, sutarčių turiu susirinkti. Pirmiausia už šią dieną dėkingas žmonai Vitalijai – už visokeriopą palaikymą ir pagalbą, sūnui Antanui, jo draugei Ivetai – už atliktą internetinį darbą. Tai bendras visos šeimos darbas, jei ne jie, nieko šito nebūtų. Šios kolekcijos nebūtų ir be draugų. Bene trisdešimties kolekcionavimo metų – tai dabar lyg ir ataskaita už tuos metus. Norisi kad, tai, ką pavyko surinkti, prikelti naujam gyvenimui, pamatytų ne tik saviškiai“, – kviesdamas kelionei po gramofonų pasaulį kalbėjo Gedminas.
Ekspozicijai trys salės
Šeimos lėšomis ir pastangomis suremontuotose trijose salėse, puikuojasi patefonai, gramofonai ir kiti įrenginiai, mechaniniu būdu skleidžiantys muziką. Pirmoji salė skirta didiesiems ir kabinetiniams gramofonams. Antrojoje savo dėmesio laukia stalo ir nešiojamieji gramofonai, tarp jų vaikiški ir net kišeniniai gramofonai. Trečiojoje galima susipažinti su lietuviškos muzikos istorija – gramofonų, patefono, plokštelių istorija. Joje vietą rado Lietuvos estrados pradininkai. Originalios D. Shutze muzikos namų reklamos, katalogai, prekių krepšelis, tarpukario Lietuvos muzikos instrumentais prekiaujančių parduotuvių savininkai, reklamos, plokštelių, gramofonų katalogai. „Pirmuosius Lietuvoje garso įrašus fonografu atliko 1908–1909 m. lietuvių-latvių mokslininkas prof. Edvardas Volteris. 1909–-1912 m. Jonas Basanavičius įrašė 22 vaškinius ritinėlius“, – istorijos faktais dalinasi Gedminas, atkreipdamas dėmesį į phonografą iš Anglijos (1900). Nemažai 50-ųjų, 60-ųjų,70-ųjų plokštelių, tarp jų plokštelės – muzikiniai laiškai.
Didžiausia plokštelė
Tarp eksponatų puikuojasi ir įvairių laikmečių plokštelės, tarp jų ir pati didžiausia (1915), kuri Pabaltijyje tik viena – G. Stasiūno gramofonų muziejuje. Jos skersmuo net 19,7 colio, t. y. 50 cm. Unikalus ir dar vienas eksponatas – veikianti amerikietiška pianola (1905). Jos muzikos, padedant Vitalijai Stasiūnienei, pasiklausė ir pirmieji lankytojai. Beje, veikiančių mechaninių fortepijonų šalyje tėra tik du – vienas Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kitas – čia, Mažeikiuose.
Galima pasigrožėti muziejininko sukauptais suvenyriniais gramofonais, muzikinėmis dėžutėmis, grojančiais laikrodžiais, padėkliukais, cigarinėmis, bokalais, nuotraukomis, kuriose užfiksuoti gramofonai.
Gramofonai – prabangos dalykas
„Gramofonas anuomet buvo prabangos dalykas, bet kada panorėjęs žmogus jo nenusipirkdavo. Nors būdavo dviejų „rūšių“ – skirti liaudžiai ir aukštuomenei, vis tiek pirkiniui reikėdavę bent kelis mėnesius pataupyti. Tad susiėjimuose gramofonui būdavo skiriama ypatinga vieta – vidury“, – džiaugdamasis, kad jo kolekcija tokia didelė, kad net skaičių pametė, sako gramofonų aistruolis.
Kiekvienas eksponatas palydimas Gedmino pasakojimu, istorija. Galėtų valandų valandas kalbėti apie kiekvieną – nuo gramofono atsiradimo pas jį iki jo prikėlimo antram gyvenimui. Visų eksponatų gausos net neišvardinsi, nes jų čia šimtai. Yra kur akis paganyti ir senove dvelkiančios gramofonų muzikos garsų pasiklausyti.
Šurmuliui nurimus
„Visa šeima prieš atidarymą buvo laukimo šoke – ar viskas gerai pavyks, ar ateis pirmieji lankytojai. Na, jei neateis – tai bus šeimos šventė. Maloniai likome nustebinti tokia gausa svečių, net iš Anykščių hobio bendražygis atvyko“, – atslūgus atidarymo jauduliui sakė G. Stasiūnas.
Ėjimas link savo užsibrėžto tikslo – parodyti ir žmonėms surinktą kolekciją buvo gana ilgas. Neišgirdo jo prašymo anuomet, 2019-iais. „Pradėjau pats ieškoti kontaktų mieste, kad gaučiau vietą, kur galėčiau eksponuoti savo nemažą kolekciją. Padariau projektą su nuotraukomis, atnešiau į savivaldybę ir prasidėjo kelionės – tai po dviejų, tai po trijų, keturių mėnesių. Galiausiai pasakė, kad perduota muziejui... ir tiek žinių. Nenuleidau rankų ir bent tris kartus kreipiausi į tuometinę Kultūros skyriaus vedėją, bet ir čia jokio susidomėjimo. Turėjau vilčių, kad situacija pasikeis atsidarius Menų studijai. Deja... Taip su valdžia mano bandymai ir baigėsi. Dabartinės patalpos atsirado netikėto atsitiktinumo dėka. Sužinojęs, kad išsikelia Aviacijos muziejus, susisiekiau su patalpų savininku, kuris net ir nuolaidą pritaikė. Sutikau daug žmonių, kurie palaikė mano iniciatyvą, pagal galimybes taikė nuolaidas – ankstesnių patalpų nuomotojas už paskutinį mėnesį neėmė nuompinigių. Stiklinių vitrinų gamintojas ne tik nuolaidą pritaikė, bet ir pats pristatė jas į muziejų. Matyt, pavyko įtikinti, kad gramofonų muziejus bus išskirtinis, juk jis toks vienintelis Pabaltijyje“.
Planų daug
Anksčiau, maniau, kad tam darbui-pomėgiui atsidėsiu sulaukęs 60-ies, kai išeisiu į pensiją, bet, va, pensiją nukėlė. Tad dabar teks derinti darbą su pomėgiu. Planų sukasi nemažai. Kartas nuo karto bus keičiama ekspozicija, nes nepavyko visų sutalpinti, nors ir trys salės yra. Muziejuje planuojamos muzikos klausymosi edukacijos – tai gali būti tango, fokstroto, valso ir pan. Planuojama, kad muzikai iliustraciją suteiks pasikviesti šokėjai. Kad nebūtų monotonijos, renginiai bus organizuojami skirtingose salėse. Tai bus einant į atskirų laikmečių muziką – pradedant nuo praeito amžiaus vis keliantis dešimtmečiu pirmyn. Manome, kad tolimesnis šeimos gyvenimas bus siejamas su edukaciniais užsiėmimais“, – planais dalijasi muziejininkas.
Kolekcionavimas – įgimtas
Tremtinio šeimoje gimusiam, Preiloje praleidusiam vaikystę, G. Stasiūnui, galima sakyti, kolekcionavimas įgimtas. Pomėgį perėmęs iš mamos, labai mėgusios antikvarinius baldus, Gedminas pradėjo nuo monetų, etikečių, pašto ženklų kolekcionavimo. Vėliau jo kolekciją papildė laikrodžiai, o 1990 metais jo namuose atsirado pirmasis rusiškas patefonas, išmainytas į savigynai skirtą amerikietišką brauningą su dramblio kaulo rankena.
Dauguma gramofonų naujam gyvenimui prikelia pats Gedminas. Pasak jo, savo rankomis prisilietus prie gramofono, jis tampa kur kas mielesnis ir brangesnis. Malonumas išgirsti savo rankomis sutaisyto gramofono muziką.
Autorės nuotr. Daugiau nuotraukų: Facebook
