Saulėtą rugpjūčio 7-tos dienos rytą su Mažeikių kultūros centro mišriu choru ,,Draugyste“ išvykome kelionėn į kaimyninės Latvijos respublikos Gaujos Nacionalinį parką ir Kuoknesėje įkurtą „Likimo sodą“.
Pravažiuodami Akmenės rajoną pasigrožėjome didingai atrodančiu medienos produktų gamybos inovacijų klasteriu, kuris galėjo ir turėjo iškilti mūsų rajone, bet, deja, to neįvyko.
Besigrožėdami gražiais vasariškais vaizdais, Žagarės poilsiaviete prie Žvelgaičio piliakalnio tvenkinio, nuolatinės mūsų kelionių vadovės Rimos įdomiai pateikiama informacija, nepajutome, kad riedame per Lielupės, antros pagal dydį upės Latvijoje, tiltą, vedantį į visiems mums gerai pažįstamą miestą Jelgavą, buvusią Mintaują. To seno ir nuostabaus miesto sudėtingą, bet labai įdomią ir svarbią mums lietuviams istoriją, palikime individualiai pažinčiai, apsilankius jame. Mes turėjome galimybę pamatyti ilgiausią pėsčiųjų tiltą į Pašto salą, kurį, sugalvojus didelį norą, turėjome pereiti neištarę nė vieno žodžio. To daugumai nepavyko padaryti, nes atsiveriantys netikėti įspūdžiai buvo stipresni. Nustebino jau 14-tą kartąs uorganizuotas Smėlio skulptūrų festivalis, kurių sukūrimui buvo atvežta 14000 tonų smėlio, o įspūdingose skulptūrose galėjome pamatyti Latvijos istorijos vaizdus.
Akis maloniai traukė iš tolo viliojanti, dengtaVasaros koncertų estrada, kurios statybai panaudota tik du milijonai trys šimtai tūkstanči eurų. Visų mintys iš karto nukrypo į mūsų gimtąjį miestą, kodėl Mažeikiuose to dar nėra, kodėl pas mus greitai numiršta didingesnės, miesto gyvybingumui būtinos įdėjos?
Pašto sala (kažkada čia buvo keičiami pašto karietų žirgai) išlydėjo mus amžino studento su suplyšusiu skėčiu ir varvanču per jį vandens fontanu, primenančiu, jog čia – studentų miestas. O kur dar nepakartojamos gėlių kompozicijos, Šv. Trejybės skulptūra-fontanas prieš restauruotą buvusios bažnyčios bokštą, hercogo Ernsto Johano Birono Žiemos rūmai ir skulptūra I-jam Latvijos prezidentui Janiui Čakstei. Atsisveikinome su miestu, kuriam jau 755 metai.
Pakeliui į Gaujos nacionalinį parką, pravažiavome lietuvių labai mylimą miestą, Latvijos sostinę Rygą. Iš kelionės vadovės išgirdome, kad yra paruoštas projektas, ir Zuikių sala, su elegantiškuoju televizijos bokšu, taps tikra Venecija su jachtklubais, pliažais, daugiabučiais, viešbučiais.Verta prisiminti, kad Laisvės paminklo skulptorius Karlis Zalė yra gimęs Mažeikiuose, kad pirmoji Europoje Kalėdinė eglė su žvakutėmis aikštėje buvo papuošta Rygoje 1510 metais, kad pirmasis kaimo etnografinis muziejus Pabaltijyje buvo įkurtas Latvijoje, kad latviai jau 60 metų gamina populiariuosius saldainius ,,Gotina“(Karvutė), kad žmonės gali gauti licencijas vyno ir net naminukės gamybai, kuri pardavinėjama ,,Šmakovkos“ pavadinimu, o Rygos ,,Melnais bazams“jau yra pelnęs 40 aukščiausių tarptautinių apdovanojimų. Rygoje gyvena ir kuria gyva Latvijos legenda, kompozitorius ir pianistas Rimundas Paulas.Šiandien 800 metų istoriją menančiame mieste gyvena 643000 gyventojų, o jį maloniai gaivina ir saugoja gražuolė upė Dauguva, savo vandenis išplukdydama į Baltijosjūrą.
Palikome Latvijos sostinę, paskendusią renovuojamų gatvių ir namų kvartalų darbuose ir dulkėse. Mūsų kelionės 53 km atkarpa nuvingiavo šiaurės rytų kryptimi link Gaujos Nacionalinio parko pirmojo lankytino miesto Vidžemės regione – Siguldos, vadinamo Latvijos Šveicarija, kuriame gyvenaapie 10000 gyventojų. XIII a. kraštą užėmus Kalavijuočių ordinui, ordino magistras ir Rygos arkivyskupas Albertasstrateginėse Gaujos upės vietose, kad apsisaugotų vieni nuo kitų ir nuolatinių lietuvių puldinėjimų, vietoj medinių pasistatė saugesnes mūrines pilis, aplink kurias vėliau išaugo gyvenvietės Sigulda ir Turaidė.
Siguldos miestelis turi savo du vizitinius ženklus. Pirmas S!ir antras graži, meistrų raštais išpjaustyta ir nuspalvinta lazda, kurios, kaip suvenyrai ar dovanos, pardavinėjamos nuo mažiausios iki žmogaus dydžio.Yra net Siguldos lazdų parkas, kurį puošia įvairiausių lazdų klombos ir, žinoma, ženklas S!.
Papietavę iš anksčiau kelionės vadovės Rimos sutartoje privačioje kavinėje, apžiūrėjome naująją, graižai restauruotą Siguldos pilį. Savivaldybei persikėlus iš jos į naujas patalpas, gražuolė pilis turės naują paskirtį: turės reprezentacines konferencijų, vyriausybinių priėmimų sales, muziejų, kavinę, restoraną. Dviejuose šalia pilies restauruotuose pastatuose įsikurs menininkai, pagamintų darbų ekspozicijos, suvenyrų parduotuvės.
Latvija yra tikrai sektinas pavyzdys, kokį dėmesį mūsų vyriausybė turėtų skirti kultūros darbuotojams, regionininės kultūros finansavimui,kultūros objektų renovavimui bei naujoms statyboms.
Už Naujosios pilies akį vilioja išlikę Senosios Siguldos gynybinės pilies įėjimo vartai, bokštai, gynybinės sienos, požemiai. Pilies kieme pastatyta didžiulė estrada, kurioje vyksta įvairiausi koncertai. Latvijoje, kaip ir pas mus, išnaudojamos visos galimos koncertinės erdvės. Čia saldainių kioskelyje nusipirkome tik šioje vietovėje rankomis gaminamus ypatingo skonio saldainius, įpakuotus simpatiškose dėžutėse. Kituose mūsų laukė įvairiausi suvenyrai.
Visi nekantriai ir su jauduliu laukėme kėlimosi per Gaujos upės slėnį lyniniu keltuvu. Kad kėlimasis buvo smagus, parodė tai, jog visi trys mūsų vagonėliai grįžo, skambant lietuviškoms dainoms, kas labai sužavėjo belaukiančius savo eilės turistus.
Įdomi šio lyninio keltuvo atsiradimo istorija. Medicinos seselė su vyru gyveno šiame Gaujos upės krante, o jos darbas sanatorijoje buvo kitame upėskrante, į kurį rytais darbuotojas nuveždavo autotransportu per už kelių kilometrų pastatytą tiltą. Vakarais po budėjimų transporto nebūdavo, todėl vyras Aivars Janelsitis kiekvieną vakarą ateidavo žmonos pasitikti ir parsivestiį namus, o tai sudarė 7 kilometrus į vieną pusę. Vyras ilgai galvojo, kaip reikėtų išspręsti šį nepatogumą. Jis, pasitaręs su valdžia, nuvyko į Gruziją ir susitarė, kad jų meistrai atvyks ir pastatys lyninį keltuvą, kuris atsipirks per tam tikrą laiką. 1969 metais keltuvas pradėjo veikti, kuris ir dabar kelia dirbančius sanatorijoje bei vilioja turistus pasižvalgyti po Gaujos upės įspūdingą slėnį iš 43 metrų aukščio. Šiuo metu renkamos žmonių aukos paminklo, keltuvo įdėjos autoriui Aivarui Janelsičiui, pastatymui. .
XIII amžiaus ankstyvosios gotikos Turaidės pilis mus pasitiko gražiai restauruota su 43 metrų aukščio pagrindiniu bokštu, į kurį įlipome, kad pasižvalgyti po toli matomas apylinkes. Iki šiolei yra išlikęs 21dar XVIII amžiaus pilies komplekso pastatas: dvaro valdytojo gyvenamieji namai, pirtis, ratinė, daržinė, žuvų rūsys, kuriose įkurtos istorinės, etnografinės bei archeologinės ekspozicijos.
Netoli nuo pilies ant kalno puikuojasi nedidelė, bet labai graži, seniausia Vidžemėje vietinių meistrų 1750 metais pastatyta medinė liuteronų bažnyčia su gaidžiu ant stogo.1601 metais joje buvo pašarvuota mylimojo draugo apgaulės būdu suviliota ir prie Gūtmanio olos nužudyta mergaitė Maja, kurią Turaidės dvaro grafas išaugino, kai po istorinio lenkų-švedų mūšio liko našlaite. Ji palaidota bažnyčios šventoriuje. Prie jos išlikusio kapo auga dvi liepos. Ant kapo užrašyta ,,Turaidas Roze“ 1601-1620. Jos šviesiam atminimui bažnyčioje pagiedojome keletą giesmių.
Aplankėme ir Turaidės muziejaus Dainų kalną, kuriame 1985 metais, minint latvių žymaus tautosakininko ir dainų rinkėjo Krišjano Barono 150-sias metines, buvo sukurtas 25 skulptūrų sodas. Dainų kalnas, griūvant sovietų imperijai, tapo Atgimimo simboliu. Kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį tūkstančiai dainininkų atvykdavo čia, kad dainomis ir giesmėmis ir žodžiais sustiprintų savo ir visos tautos tikėjimą šviesesne ateitimi bei siekiama trijų Baltijos šalių Nepriklausomybe.
Prie įspūdingos skulptūros – išmintis, mąstytojas, vėjas – mes su choristais padainavome Vytauto Klovos ,,Tylūs, tylūs vakarele“ ir Jono Švedo ,,Pėmpel, pėmpel“ liaudies harmonizuotas dainas, kurios pasklido Turaidės parke nuo Dainų kalno.
Apvaikščioję puikiai prižiūrimą didžiulį parką ir apėję Turaidės pilį iš lauko pusės, autobusu nuvykome prie garsiosios Gūtmanio olos iš kurios išteka šaltinėlis, kurio geriamasis vanduo turi gydomųjų savybių ir yra vienas seniausių lankomų turistinių objektų Latvijoje. Stebuklinga ola pilna įvairiausių užrašų nuo 1667metų. Gydytojas Gūtmanis šaltinio vandeniu gydydavo įvairias žmonių ligas. Jo vardu ir pavadinta ola. Jau vakare atvykome į nakvynės vietą, viešbutį ,,Tigra“, 7 kilometrai iki Cesio miesto, kuriame gerai pailsėjome.
Rugpjūčio 8-tos saulėtas rytas ir gardūs pusryčiai priminė, kad mūsų laukia Vidžemės krašto sostinė ir Gaujos Nacionalinio parko gražiausias miestas Cėsis, kuriameXIII-XVI amžiais net 300 metų buvo Livonijos ordino magistro rezidencija, todėl miesto architektūroje ryškus vokiškas stilius. Jau 1323 metais gavo miesto teises ir buvo Hanzos miestų lygos narys. Ši istorinė data sutampa su Viniaus miesto gimimo data. Apžvalginės ekskursijos metu mūsų gidė Rima apžvelgė labai sudėtingą miesto istoriją žlugus Livonijos ordinui. Per 400 metų laikotarpį Cėsis priklausė LDK, vėliau Abiejų Tautų Respublikai, Švedijos karalystei, Carinės Rusijos imperijai, kada 1785 metais tapo apskrities centru.1919 metais atkūrus Latvijos valstybę, Cėsis keturias dienas buvo Laikinoji Latvijos sostinė.Viso miesto puošmena-restauruota 1281 metais pastatyta Šv. Jono katedra, kurioje buvo sutartas mūsų choro ,,Draugystė“ sakralinės muzikos koncertas.
Nuostabi gotikinės katedros akustika ir puikus choro susiklausymas, leido klausytojams, Aukščiausiajam ir jaunųjų porai, kuri tuokėsi tuoj po mūsų pasirodymo, padovanoti ypatingo dvasinio grožio valandėlę. Įlipę į katedros bokšto apžvalginę aikštelę, galėjome pasigrožėti nuostabaus miesto žavinga panorama. Miesto gynybinėje sienoje dar yra išlikę penki vartai iš dvylikos, per kuriuos, praleidus sargybai, buvo galima patekti į viduramžių miestą. Prie vienų sargybos vartų stovi Matiso Janiso miesto sargo skulptūra, rankoje laikanti rastą viduramžių laikų žibinto kopiją, o kitoje lazdą. Šis žibintas yra tapęs miesto simboliu, nes jie kabo visur ant namų. Gatvių apšvietimo ledo lempų forma taip pat žibintai. Žibintas tai šviesa, tai kelio kitam parodymas.
Tarp Cėsio ir Rygos nuolatos vyksta tam tikras lenktyniavimas. Kai 2014 metais buvo renkamas, koks Latvijos miestas galėtų būti Europos kultūros sostine, tai pagrindinis konkurentas Rygai buvo Cėsio miestas, kuris tik per plauką netapo ja. Latviai Cėsio miestą vadina tautos širdimi, o Rygą – tautos galva.
Cesyje 1951.03.31 d. gimė nuostabi dainininkė Laima Vaikulė.1219 metais čia pirmą kartą suplevėsavo Latvijos Nacionalinė vėliava, viena seniausių Europoje. Tik Danų yra senesnė. Cesio isorijos muziejuje yra Latvijos vėliavos ekspozicija. Šalia jos kabo pirmojo Latvijos prezidento Janio Čakstės citata ,,Saugokite savo šalį, ją puoselėkite ir žinokite, – jei nebus Latvijos, nebus ir Jūsų!”Latviai juokauja, kad Cėsis yra aukščiau už Rygą, nes iš tikrųjų jis yra 94 metrais aukščiau jūros lygio. Aukščiausia vieta yra Šv. Jono katedros slenkstis. Cėsis yra ketvirta Latvijos patraukliausia turizmo vieta Europoje.
Apie senosios 1240 metais pradėtą statyti Livonijos kalavijuočių ordino magistro pilies istoriją mums labai įdomiai ir teatrališkaipapasakojo vietinė gidė. Priminė, kad: riteriu jaunuolis galėjo tapti nuo 14 metų, turintis gerą sportinį, karinį bei dvasinį pasirengimą, kad riteriais galėjo tapti tik dešiniarankiai ir privalėjo besąlygiškai vykdyti vadų nurodymus, negalėjo tuoktis, keisti tikėjimo, palikti kovos lauko ir t.t. Riteriai meldėsi Švč. Marijai, negalėdavo žiūrėti į moteris, į riterio celę-miegamąjį negalėjo įžengti moters koja. Kada Vytautas pabėgo pas kryžiučius su žmona Ona, ji negalėjo peržengti ordino vienuolyno celės slenksčio. Ji buvo įnešta į kambarį ant rankų, taip napažeidžiant griežtų regulos reikalavimų.
Latviai buvo apkrikštyti gražia apgaule. Pirma- laivais užblokavo Rygos įlanką ir upes, kad nepatektų maistas ir prekės į Rygą, kurių trūkumas kėlė žmonių nepasitenkinimą. Antra, suomių-ugrų genčiai atsikėlusiai ir lyvių priimtai gyventi jų žemėje, kalavijuočių ordinas suteikė gerą aprūpinimą maistu, prekėmis, o latviams, kurie priešinosi krikščionybės įvedimui, vis mažino maisto ir prekių gavimą. Kryžiuočiai lyviams sakė: ,,Dievas geras tik tiems, kurie yra klusnūs ir aukojasi. Priimkite krikščionybę, stokite į ordiną ir būsite Dievo išganyti, gerai gyvensite!” Latviai patikėjo apgavyste ir priėmė krikščionybę.
Po kryžiuočių atėjo vokiečių baronai, kurie statėsi savo dvarus, pilis, išsidalino žemes ir taip okupavo visą Latviją. Vienoje Iš pilies menių multimedijos pagalba buvo parodytas labai įtaigus filmas apie Latvijos ir Cėsio pilies istoriją su, tarsi, gyvais personažais, mūšių vazdais.
Pasišviesdami miesto istoriniais žvakių žibintais, susipažinome su atkastuose požemiiuose vykusiu slaptu gyvenimu, laidojimo ypatumais (moteris laidodavo galvomis į rytus, o vyrus į vakarus), magistro pilies menėmis, miegamuoju. Per II pasaulinį karą Cesio nebombordavo. Čia gyva vokiečių istorija. Išeinant iš pilies gidė paprašė mūsų padainuoti. Taip gražiai suskambo Martyno Mažvydo pirmoji lietuviška giesmė chorui ,,Gyvenimą tas turės pašlovintą”. Daugybė turistų mums padėkojo už šią netikėtą visiems akimirką. Pažintį Cėsio mieste baigėme kavinėje muzikantišku pavadinimu ,, Solo”, kurioje buvo užsakyti mums pietūs.
Lauktuvių į namus įsigijome prekybiniame centre. Vakare dar kartą atvažiavome į Cėsį, kur vieni vasaros koncertų salėje klausysimės Cėsio Tarptautinio meno festivalio simfoninio koncerto, kuriame skambėjo Dmitrijaus Šostakovičiaus I-sis fortepijoninis koncertas su orkestru bei buvo rodoma begarsė amerikietiška kino komedija, kuriai sinchroniškai gyvą muziką grojo simfoninis orkestras. Puikūs atlikėjai: pianistas, trimitininkas ir dirigentas. Nuostabus koncerto įgarsinimas. Gausi elitinė Cėsio miesto ir svečių publika, vakaro apranga. Buvome labai pakylėti ir maloniai nustebinti.
Antra mūsų grupė relaksą patyrė vaikščiodami po parką ar prisėdę, klausydami nuostabios muzikos. Trečia grupė miesto centrinėje aikštėje klausėsi Šv. Jono katedros vargonais atliekamos muzikos su įspūdingais šviesos efektais ant katedros bokšto. Šviesos ir kokybiškos muzikos sintezėje, romantiškoje vakaro aplinkoje, gimė malonus stebuklas, kurį bandysime pristatyti mūsų miesto klausytojams sekančių metų XV Mažeikių Tarptautiniame meno festivalyje, Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios aikštėje. Su meile ir ilgesiu palikome pamiltą Cėsio miestą!
Trečią kelionės dienos rytą, tuoj po pusryčių išvykome apžiūrėti už 110 kilomerų XIII amžiuje Rygos vyskupo Alberto įsakymu pastatytą didingą Kuoknesės pilį ant Dauguvos ir Persės upių santakos skardžio. Vykingų laivais apiplaukę pilies teritoriją, galėjome pamatyti pilies griuvėsių didybę. Abiejų upių santakoje vandens gylis siekia net 34 metrus. Tose gelmėse buvo pagautas 78 kg ir2 metrų šamas. Čia tokių yra ir daugiau. Žvejams mėgėjams čia verta atvykti pasigalinėti su tikruoju upės šeimininku. Dauguvos upės vanduo labai pakilo, kai buvo pastatyta Rygos HES ir užtvanka prie Aizkrauklės.
Dalindamiesi gražiausiais įspūdžiais, privažiavome ir paskutinį lankytiną objektą ,,Likimo sodą” – Latvijos tautos dovaną, skirtą atkurtos valstybės 100-čiui. Dešimt metų prieš jubiliejinę datą buvo paskelbtas tarptautinis konkursas Atminties sodui, kuriame turėjo atsispindėti Latvijos Praeitis, Dabartis ir Ateitis. Komisijai buvo pateikti 206 užkoduoti projektai. Daugiausia balsų surinko japonų kraštovaizdžio architekto Shunmyo Masuno projektas ,,Likimo sodas”. Amfiteatras ir pagrindinė gatvė yra „Likimo sodo“ širdis, kuris savyje talpina žydinčių obelų alėjas, lauko akmenų ramybę ir aukuro akmens galią. Sode yra 200 metrų takas, kuriame už 15 eurų auką ant akmeninės trinkelės bus išgraviruotas žmogaus vardas ir pavardė ir įmūryta į tako alėją.
Perėję Ašarų upę, simbolizuojančią žmonių kančias, prieiname akmenų skulptūrą ,,Ūkanotas saulėlydis“, simbolizuojančią represijas patyrusius tautos žmones. ,,Atminimo pastate“ bus užrašyta šešių šimtų tūkstančių žmonių vardai, kurių tauta neteko per 100 metų. Prie ,,Širdies akmens“ tuokiasi jaunos poros. ,,Vestuvių miškas“ simbolizuoja tautos ateitį. Viena ,,Visuomeninio centro“ siena skirta atkurtos Latvijos 100-čiui. Čia kiekvienas gali palikti savo linkėjimą ar sveikinimą savo Tėvynei. Iš ,,Apžvalgos terasos” atsiveria nuostabus vaizdas į ,,Likimo upę” Dauguvą. Mūsų ,,Draugystės” choristų ir visų kelionės dalyvių auka liko, kaip mūsų pagarbos latvių tautai ženklas. Kiekvieną kviečiu aplankyti Latvijos tautos ,,Likimo sodą!
Pavalgę gardžius pietus Kuoknesės miestelio Rudolfo kavinėje ir „palaiminti“ netikėto lietučio, „Mažeikių autobuso“ parko naujausiu autobusu, vairuojamo šaunaus vairuotojo Artūro, pasukome link Lietuvos.
Dėkoju kelionės vadovei ir gidei Rimai už puikų kelionės maršrutą bei suteiktą informaciją, o kievienam kelionė dalyviui už gerą nuotaiką, puikiai skambėjusias dainas ir giesmes bei malonią bendrystę!
Choro vadovas Ričardas Grušas
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
Nuotraukose:
Turaidės Dainų kalva. Choras dainuoja prie skulptūros Mąstytojas.
Plaukimas vykingu laivu Dauguvos upe.
