Birutė Šneideraitienė
Birželio 11 d. Mažeikių muziejuje atidaryta paroda „Mažeikių saviveiklininkai Lietuvos dainų ir šokių šventėse“, skirta UNESCO pasaulio paveldo Lietuvoje metams.
Dėkojo prisidėjusiems
Parodą pristatydamas Mažeikių muziejaus direktorius Vaidotas Balzeris renginio dalyvius informavo, jog pirmoji Dainų šventė įvyko 1924 m., o Mažeikiai įsikūrė 1920 m., todėl, pasak jo, mažeikiškiai joje dalyvavo nuo pat pradžių.
Muziejaus direktorius dėkojo atsiliepusiems į Muziejaus, dar 2019 m. pradėtą plėtoti mintį dėl šios parodos surengimo, kvietimą ir pateikusiems ekspozicijai medžiagas: „Mažeikių choreografijos mokyklai, Mažeikių bei Židikų kultūros centrams, Mažeikių viešajai bibliotekai, Išeivijos lietuvių kolektyvui bei pavieniams asmenims, o taip pat parodos įgyvendintojoms – Muziejaus darbuotojoms – bei rėmėjai – Mažeikių rajono savivaldybei.
Simbolinės dovanėlės
Mažeikių rajono savivaldybės vicemerė Sigutė Bernotienė apgailestavo, kad dėl pandemijos šiemet negali įvykti Dainų, muzikos ir šokių šventė: „Turėjo būti šventė... Dainų, šokių... Bet dar turėsim.“ Mero pavaduotoja akcentavo, jog Mažeikiuose yra patys geriausi kolektyvai, be kurių neapsieina nė viena šventė ir įteikė gėlių pirmajai organizatorei bei dalyvei, buvusiai ilgametei Mažeikių kultūros centro direktorei Kristai Kinčienei. Simbolinėmis Savivaldybės dovanėlėmis S. Bernotienė apdovanojo Muzikos mokyklą bei jos buvusį direktorių, Mažeikių kultūros centro choro „Draugystė“ vadovą Ričardą Grušą bei Mažeikių choreografijos mokyklą.
Muziejininkė Jūratė Miliauskytė, kviesdama į parodą žiūrėti ne kaip į rezultatą, bet dar tik vystomą projektą, nes, pasak jos, dar gali kisti eksponatai bei jų vieta, pati dalijosi prisiminimais apie Dainų šventes ir kvietė tai daryti jose dalyvavusius kolektyvų vadovus, kurie pasirašė ir knygoje, kur Choreografijos mokyklos direktorės Jolantos Tendienės iniciatyva sudėtos Dainų švenčių fotonuotraukos.
Atsiradimo istorija
Dainų ir šokių šventės tradicijos ištakos – XIX a. vidurio Vakarų Europoje. Pirmoji dainų šventė surengta 1843 m. birželio 25 d. Šveicarijoje, Ciuricho miesto aikštėje. Joje dalyvavo 80 chorų, 2100 dainininkų. Tai buvo pirmasis renginys, davęs pradžią masiškam mėgėjų chorų, muzikinių kolektyvų pasireiškimui. 1845 m. tokia pat šventė surengta Vokietijoje, Viurcburge. Vokiečių dainų šventės pasižymėjo monumentalumu, didingumu, vykdavo ant didžiulių bažnyčių laiptų, aikštėse, vėliau – stadionuose. Pati didžiausia pasaulyje dainų šventė įvyko 1928 m. Austrijoje, Franco Šuberto 100-ųjų mirties metinių proga, kai į Vieną suvažiavo 200 tūkst. vokiečių chorų dainininkų iš įvairių pasaulio valstybių. Ilgainiui dainų švenčių tradicija Vakarų Europoje išblėso.
Į Baltijos šalis dainų švenčių tradicija atėjo per Baltijos vokiečius – pirmiausia į Estiją (1869 m., Tartu), Latviją (1873 m., Ryga), kiek vėliau – ir į Lietuvą (1924 m., Kaunas). Masiniai tautų susibūrimai per dainų ir šokių šventės renginius skatino tautų bendrumo ir vienybės jausmą, kūrė prielaidas ateityje Baltijos tautoms atsiskirti nuo Rusijos ir sukurti (o Lietuvai – atkurti) savarankiškas valstybes. Kelias į Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimą dažnai vadinamas „dainuojančia revoliucija”.
Be tradicinių dainų ir šokių švenčių, Estija, Latvija ir Lietuva rengia bendras studentų dainų ir šokių šventes „Gaudeamus” ir tarptautinį folkloro festivalį „Baltica”.
2003 m. lapkričio 7 d. UNESCO pripažino Estijos, Latvijos ir Lietuvos dainų ir šokių švenčių tradiciją ir simboliką Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru.
Paroda veiks iki rugpjūčio mėnesio pabaigos.
Autorės nuotraukos
