Gimnazijos psichologė Inesa Girčienė, padedama gimnazisčių, įgyvendina iniciatyvą „Paramos „vokelis“ medikams“. Tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje prasidėjus COVID19 pandemijai, dauguma žmonių susivienijo aukodami lėšas ir apsaugos priemones medikams, susiduriantiems su viruso grėsme. Besirūpinant medikų saugumu, labai svarbu nepamiršti ir kito labai svarbaus dalyko – medikų psichinės sveikatos bei jų emocinės būsenos. Iniciatyvos pavadinimas „Paramos vokelis“ gali asocijuotis su visuomenėje gyva neigiama nuostata, tačiau šiandien vokelis – emocinės paramos simbolis.
Emocinės paramos laiško tekstą ir iliustraciją medikų bendruomenei kūrė trys Mažeikių r. Viekšnių gimnazijos I gimnazijos klasės mokinės Viktorija Kestytė, Agnė Drazdauskaitė ir Greta Balvočiūtė. Į laišką sudėtos nuoširdžios ir jautrios mokinių mintys, skirtos medikų bendruomenei, dirbančiai su COVID19 užkrėstais pacientais.
Šiame technologijų pasaulyje popieriniai laiškai baigia išnykti, tad norint išlaikyti tradicijas, buvo nuspręsta atspausdintus popierinius laiškus sudėti į vokus ir juos padovanoti Mažeikių rajono medikų bendruomenei. 80 popierinių laiškų vokuose ir spausdinti laiškų plakatai buvo perduoti Mažeikių ligoninės Priėmimo konsultacinio skyriaus l.e.p. vedėjai – Arantai Būtautaitei, kuri sutiko pabūti „ambasadore“ ir išdalinti mokinių rašytus laiškus medikams. Elektroninė laiško versija keliauja į Lietuvos ligonines, rajonų visuomenės sveikatos biurus. Laiškas, išverstas į anglų, vokiečių, italų, ispanų kalbas jau iškeliavo užsienio šalių medikams. Gimnazijos bendruomenė tikisi šiuo sunkiu laikotarpiu, kai visas pasaulis susivienija kovoje prieš sunkiai įveikiamą priešą, nuoširdi padėka medikams virtualioje erdvėje keliaus be sienų, pasieks toliausius pasaulio kampelius. Tuo pačiu dėmesys ir padėka praskaidrins sunkiai dirbančių medikų kasdienybę.
Gerbiami Medikai,
Kreipiuosi į Jus, mūsų visuomenės sergėtojus. Šiame sunkiame laikotarpyje atsiskleidžia mūsų tikroji visuomenės pusė – bendrystė. Gyvenimas paruošė mums visiems didžiulį iššūkį, kuris reikalauja daug kantrybės, atsakingumo, supratingumo bei didelio fizinio ir psichologinio pasirengimo.
Ne kiekvienas gali atlaikyti tokį staigų pokyčių metą. Darbas ir asmeninis gyvenimas sukelia daugeliui didelę minčių virtinę ir problemų gausą, tad viskas staiga nepastebimai perauga į fizinį išsekimą darbe ir namų aplinkoje, o ką kalbėti apie psichologinę būklę, jausmus ir norą gyventi pozityvų, pilnavertį gyvenimą. Nors šis laikotarpis mums, tautiečiams, tikras išbandymas, tačiau tikėjimas ir palaikymas visada išliks su Jumis.
Neskaičiuodami darbo valandų, rizikuodami savo bei artimųjų sveikata, dedate maksimalias pastangas, kad apsaugotumėte mus nuo šio baisaus likimo, nors tai reikalauja daug jėgų ir stiprybės. Kreipdamasi į Jus noriu padėkoti už visa tai, ką darote dėl mūsų visuomenės ateities ir gerovės. Jūsų pastangos, geraširdiškumas ir nuoširdžiai teikiama pagalba padeda išsaugoti mums brangiausią turtą – sveikatą. O kas gi gali būti brangiau?
Žavimės Jumis, plušančiais gydytojais, slaugytojais, medikais ir likusiu personalu, savo pareigas tinkamai atliekančiais pareigūnais ir kitais piliečiais, besilaikančiais griežtų reikalavimų, mat taip išvien dirbdami prisidedate prie COVID-19 situacijos gerinimo. Džiaugiamės, kad kovojate dėl pacientų gyvybių, padėdami kitiems aukojate laiką ar net rizikuojate užsikrėsti patys. Kasdien įkvepiate vienas kitam naujų jėgų, kad susitvarkytumėte su šiuo likimo išbandymu, augančiu su kiekviena sutikta aušra ir išlydėtu saulėtekiu.
Mes, tautiečiai, tam ir esame, kad padėtumėme vienas kitam šią sunkią valandą, ištiestume pagalbos ranką tiems, kuriems to labiausiai reikia. Viskas, ką galime padaryti Jūsų labui, yra palaikyti, paskatinti, padėkoti ir likti namuose. Tikiuosi, kad šis laiškas pasieks Jūsų širdis ir suteiks valios bei ištvermės tolimesniam atkakliam triūsui ir šiek tiek nuramins.
Su didžiausia pagarba tariame didelį AČIŪ Jums, mūsų visuomenės sergėtojai.
„Kelias“
Kartais gyvenimo kelias margas ir kupinas spalvų, o kartais jis juodas ir niūrus; kartais viskas greit sudūžta spragtelėjus likimo pirštams, o kartais virsta tarsi svajonių pasaka iš knygų.
Sykį nukritau. Kritau taip skaudžiai, jog mano veidas tapo tikra sraunia upės vaga, ir nors neturėjau jėgų pakilti ir eiti toliau, tačiau keistas balsas galvoje man kuždėjo „nepasiduok...“. Jis mane kamavo tarsi sena, užstrigusi plokštelė, o žudantis skausmas nepakeliamai draskė mane ten, kažkur giliai viduje. Krenta lašas po lašo. Minutės slenka, ir vos nedidelis žingsnis skiria mane nuo anapus. Tamsa... Aplink vien niūri tamsa... Staiga pajutau šilumą, malonų prisilietimą, kažką tvirto ir patikimo, į ką būtų galima atsišlieti. Jausmas nepakartojamas: nespėjau net mirktelti, o gyvenimas ir vėl tapo margas, ir vėl gražus, prisipildė žaismingų šypsnių ir ryškiausių spalvų, o žaizdos, dengusios mano kojas, išnyko kone nepastebimai.
Iniciatyvos „Paramos vokelis medikams“ organizatorė –
