Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pirmadienį lankėsi Vatikane ir susitiko su Šventojo Sosto Sekretoriumi santykiams su valstybėmis arkivyskupu Paulu Gallagheriu. Ministro vizitu pažymėtos nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos diplomatinių santykių su Šventuoju Sostu atkūrimo dvidešimt penktosios metinės. Lietuvos ambasada prie Šventojo Sosto šia proga pirmadienio pavakare surengė priėmimą, kuriame dalyvavo ministras Linkevičius, arkivyskupas Gallagheris, prie Šventojo Sosto akredituoti diplomatai ir kiti svečiai.
Lietuvos ir Šventojo Sosto visaverčiai diplomatiniais santykiai buvo atkurti 1991 m. rugsėjo 30 d. Vilniuje pasirašyta dvišale deklaracija. Šventojo Sosto vardu ją pasirašė tuometinis apaštališkasis nuncijus Olandijoje arkivysk. Audrys Juozas Bačkis, su specialia misija ta proga pasiųstas į Baltijos šalis, Lietuvos vardu – Užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas.
Deklaracijos pasirašymas buvo oficialus aktas, atkūręs dvišalius tiesioginius darbinius ryšius. Šventasis Sostas nebuvo pripažinęs Lietuvos inkorporacijos į Sovietų Sąjungą, tad ir diplomatiniai santykiai formaliai nebuvo nutraukyti. Per visą Lietuvos okupacijos laikotarpį Šventasis Sostas pripažino Romoje veikusią Lietuvos atstovybę prie Šventojo Sosto. Šį faktą paminėjo ir popiežius Jonas Paulius II, 1992 m. liepos 11 d. priimdamas pirmojo laisvę atgavusius Lietuvos ambasadoriaus prie Šventojo Sosto Kazio Lozoraičio skiriamuosius raštus. Tą dieną Jonas Paulius II pasakė: „Noriu pabrėžti, kad šiandien mes ne užmezgame naujus Lietuvos ir Šventojo Sosto santykius, bet sugražiname jiems visą spindesį, po ilgo pusės šimtmečio, per kurį Apaštališkieji rūmai buvo atviri Lietuvos pasiuntiniui, Romoje ištikimai atstovavusiam kenčiančiai savo tautai“.
Diplomatiniai santykiai su Šventuoju Sostu buvo užmegzti po Pirmojo pasaulinio karo sukūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę. Pirmieji atstovai siekę Šventojo Sosto pripažinimo naujai Lietuvos valstybei buvo du kunigai. Pirmasis Lietuvos pripažinimu Vatikane rūpinosi kun. Kazimieras Prapuolenis, kuris per Didįjį karą ir po jo gyveno Romoje, vadovavo Rusijos imperijos išlaikomai Romos Šv. Stanislovo bažnyčiai. Po jo, jau su oficialiais įgaliojimais, į Romą atvyko kun. Jurgis Narjauskas, buvęs Seinų kunigų seminarijos profesorius ir „Šaltinio“ leidyklos bei spaustuvės bendrasavininkas.
Oficialiai „de iure“ Lietuvą 1922 m. pripažino popiežius Pijus XI, buvęs apaštališkasis vizitatorius Lenkijoje ir Lietuvoje. Pirmasis jau pripažintos Lietuvos atstovas Vatikane buvo Kazys Bizauskas. Geriems dvišaliams santykiams tuo metu kenkė Vilniaus problema. 1922 m. Vilnius ir Vilnija formaliai tapo Lenkijos valstybės dalimi. Šventasis Sostas 1925 m. įkūrė Vilniaus arkivyskupiją Lenkijos ribose. O tai, savaime suprantama, kėlė nepasitenkinimą Lietuvoje ir kenkė santykiams su Šventuoju Sostu. Padėtis aprimo tik po to kai 1926 m. buvo sudaryta Kauno bažnytinė provincija, kurios ribos sutapo su Lietuvos Respublikos ribomis, ir kai 1927 m. buvo pasirašytas Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto konkordatas. Tais pačiais metais ir diplomatiniai santykiai buvo pakelti į įgaliotojo ministro ir nuncijaus lygį, pirmuoju Lietuvos ministru prie Šventojo Sosto buvo paskirtas Jurgis Šaulys.
Deja, netrukus prasidėjo nauja krizė. Santykius su Šventuoju Sostu drumstė tautininkų valdžios Lietuvoje siekimas monopolizuoti jaunimo ugdymą. Prie to dar prisidėjo tuometinio Lietuvos Užsienio reikalų ministro Dovo Zauniaus asmenins konfliktas su nuncijumi arkivysk. Riccardo Bartoloni, pasibaigęs nuncijaus išvarymu iš Lietuvos.
Santykiai vėl normalizuoti tik 1939 m. kuomet Lietuvos ministru prie Šventojo Sosto buvo paskirtas anksčiau protokolo tarnybai Užsienio reiklų ministerijoje vadovavęs Stasys Girdavainis, o Šventasis Sostas nuncijumi Kaune paskyrė arkivyskupą Luigi Centozą.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Vinco Krėvės Mickevičiaus vadovaujama marionetinė vyriausybė 1940 m. rugpjūčio 14 d. informavo nuncijų apie diplomatinių santykių nutraukimą. Ministras Girdavainis prašė Vatikaną nepripažinti sovietų primestos naujos valdžios sprendimų. Ištisus penkis dešimtmečius Šventasis Sostas nepripažino Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą; visą laiką Romoje veikė Lietuvos pasiuntinybė prie Šventojo Sosto.
Kai 1991 m. vasarą po nepavykusio pučo Maskvoje pasaulio valstybės viena po kitos pradėjo pripažinti Lietuvą, buvo atkurti taip pat Lietuvos ir Šventojo Sosto tiesioginiai ryšiai. Kaip minėta, pasirašyti santykių normalizavimo aktą į Lietuvą buvo pasiųstas Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje dirbęs lietuvis arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis.
Netrukus po dvišalės deklaracijos pasirašymo, jau 1991 m. lapkritį į Vilnių buvo pasiųstas apaštališkasis nuncijus ispanas arkivyskupas Justo Mullor Garcia, kuris atstovavo Šventajam Sostui iki 1997 m. Nuo 1997 iki 2001 m. nuncijus Lietuvoje buvo vokietis arkivyskupas Erwin Josef Ender; nuo 2001 iki 2009 m. – šveicaras Peter Stephan Zurbriggen, nuo 2009 iki 2013 m. – italas Luigi Bonazzi, o šiuo metu Šventajam Sostui Lietuvoje atstovauja ispanas arkivyskupas Pedro López Quintana, paskirtas 2014 m. pradžioje.
Pirmasis po nepriklausomybės atkūrimo paskirtas Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto Kazys Lozoraitis ėjo pareigas nuo 1992 iki 2004 m. Po jo nuo 2004 iki 2008 m. Lietuvai Vatikane atstovavo Algirdas Saudargas; nuo 2008 iki 2012 m. – Vytautas Ališauskas; nuo 2012 m. Lietuvos ambasadai prie Šventojo Sosto vadovauja Irena Vaišvilaitė. (Vatikano radijas)
Nuotraukoje – Lietuvos vėliava, Vilnius - AP
