Praėjusią savaitę prie vyriausybės rūmų piketavo mokslininkai, klausdami, ar šioje šalyje jiems dar yra vietos. Klausimas rimtas ir nevienareikšmis. Ko būtent jie klausia keldami tokį klausimą? Ar jiems rūpi žinoti, kiek šiai šaliai reikalingi mokslu užsiimantys žmonės? O gal, ar šaliai reikalingas pats mokslas? Antra vertus, klausimas keistas. Juk mokslininkai yra šios šalies dalis, Lietuvos visuomenės dalis. Jie nėra atvykėliai, kampininkai, kurie kaip malonės turėtų prašyti galimybės turėti vietos savo šalyje. Ir į ką konkrečiai jie kreipiasi? Kas būtent turi jiems atsakyti į tą klausimą ir duoti – arba ne – tos vietos? Valdžia? Darbdaviai, verslininkai, rėmėjai? Ar tiesiog –kiti? Ir vėl viskas iš naujo: kurie kiti? Kitaip tariant, pagrindinis klausimas iš tikrųjų yra: kas ką lemia mūsų šalyje?
Štai jie papiketavo. Ir kas toliau? Tiesa, metas gal buvo pasirinktas ne visai tinkamas. Nueinanti valdžia jau niekuo nebesirūpina, o naujoji, ką tik išrinkta, užimta derybomis dėl būsimų koalicijų. Galbūt piketuodami priešrinkiminių kovų metu jie būtų sulaukę daugiau dėmesio. Tiesa, tai nereiškia, kad būtų sulaukę konkrečių rezultatų ar gavę atsakymą į savo klausimą. Dėl vienos labai paprastos priežasties – jų piketas niekam nedaro jokio poveikio. Terminas „piketas“ atėjo iš prancūzų kalbos. Jo kilmė susijusi su streikais – pirmieji piketuotojai buvo žmonės, kurie neleisdavo kitiems darbuotojams arba klientams patekti į įmonę streiko metu, taip darydami spaudimą vadovybei. Ir tas spaudimas buvo tiek veiksmingas, kiek įmonė patirdavo nuostolių dėl streiko. Vėliau imta rengti piketus prie vyriausybinių institucijų. Tai viena iš protesto ir spaudimo formų. Piketuojantys žmonės pasinaudoja savo teise į minties ir žodžio laisvę. Tačiau, jeigu tie piketai tokie santūrūs, inteligentiški ir trumpi kaip spalio 28 dienos piketas Vilniuje, faktiškai valdžia yra visiškai laisva rinktis reaguoti į jį ar ne. Jeigu mato, kad jokio rimtesnio tęsinio ir jokių juntamų pasekmių nebus, kodėl turėtų dėl jo sau sukti galvą?
Bet galbūt problema kita. Galbūt ne piketų ir mitingų labiausiai reikia. Ypač iš mokslininkų pusės. Neretai kovodami už teisybę mes pasirenkame ne tas priemones, netgi ne tuos kovos laukus.
Visi į Maisto Banką?
Kaip tik šiomis dienomis Vilniaus mieste gausu socialinės reklamos plakatų, skelbiančių, jog kas penktas Lietuvoje maitinasi skurdžiai. Nurodytas telefono numeris, kuriuo paskambinus galima pervesti pora eurų Maisto Bankui ir taip pavalgydinti skurstančius. Nežinau, kiek tikslūs yra skaičiai. Bet kuriuo atveju, penktadalis tautos – tai daug. Kaži, ar mokslininkai, gaunantys minimalią algą, įskaičiuoti? Plakatuose pavaizduotos lėkštės su keliais tikrais maisto produktais, pavyzdžiui, trimis bulvėmis, ir greta jų nupieštais mėsos ar žalumynų gabalėliais. Geraširdžiai žmonės, gailestingieji krikščionys turėtų susigraudinti ir pulti padėti vargšams. Tai būtų dosnu, tai būtų kilnu. Bet yra vienas „bet“. Kiekvienoje visuomenėje yra vargšų, ir tikrai būtina atkreipti visos visuomenės dėmesį į jų kančią. Socialinis jautrumas reikalauja jiems padėti, mažų mažiausiai pavalgydinti, bet dar geriau – padėti įgyti išsilavinimą, profesiją, suteikti galimybę nebebūti vargšais. Bet kai plakatuose skelbiama, kad skursta penktadalis tautos (greičiausiai kur kas daugiau, bet tarkim, kad būtent penktadalis), ar tikrai reikia užsiimti labdara ir rinkti maisto produktus alkstantiems? Regis, nesame skurstančių, atsilikusių šalių sąrašuose. BVP rodikliai tik gerėja ir, kaip pranašauja kai kurių bankų ekonomistai, tik gerės. Puiku! Tai kodėl tada kas penktas žmogus neišgali nusipirkti pakankamai gero maisto ir kodėl galiausiai ubagai turi šelpti ubagus, padėdami vieni kitiems kaip nors išgyventi? Ar nebūtų tikrasis gailestingumo ir socialinio jautrumo gestas susimąstyti apie tikrąsias skurdo priežastis, keisti ekonominį-socialinį šalies modelį, kovoti už teisingesnį mokesčių paskirstymą? Ar tikrai krikščioniški geri darbai apsiriboja mėginimais likviduoti blogos situacijos pasekmes? Juk dalyvavimas formuojant kiek įmanoma teisingesnę politiką ar šviečiant visuomenę yra labai svarbūs artimo meilės darbai. Ko gero, netgi svarbesni negu dalyvavimas Maisto Banko akcijose.
Dramblys šiaudiniame narve
Ir kas, jeigu ne inteligentai, intelektualai, mokslininkai, trumpai tariant, išsilavinimą turintys žmonės, yra labiau pajėgūs tokios misijos imtis? Paradokslau ir liūdna, kad kultūros ir mokslo žmonės, priklausantys kaip tik tam luomui, kuris kuria civilizaciją, galiausiai atsiduria tos civilizacijos užribyje ir neturi dalies jos gėrybių dalybose. Galima kaltinti valdžią ar visuomenę abejingumu, savanaudiškumu, trumparegiškumu ar dar kuo nors. Ir šito, be abejo, netrūksta. Bet o ką tie patys mokslininkai veikė ketvirtį nepriklausomos Lietuvos amžiaus? Gyveno savo kabinetuose ir universitetų auditorijose, vildamiesi, kad žmonės paskaitys jų knygas ir susivoks ar kad jų studentai baigdami studijas išsineš šį tą daugiau nei diplomą? Laukdami, kad valdžia supras mokslo svarbą? Tikriausiai tai naivu. Naivu tikėtis, kad šiame pasaulyje viskas savaime klostysis protingai ir teisingai. Pasaulyje kiekvienas turi tą vietą, kurią užima ir dėl kurios yra pasirengęs kovoti. Beje, Lietuvoje dažnai manoma, kad kovoti už savo interesus yra negerai, tai laikoma savanaudiškumo ir garbėtroškos, puikybės apraiška. Nuolankus žmogus, esą, turi galėti viską priimti, nusileisti, nukęsti. Nors gal ne. Gerų darbų sielai sąraše yra „nežinantį pamokyk“ ir „blogą darantį sudrausk“. Tačiau mes vis mokome žinančius ir drausminame bandančius ką nors pakeisti į gera... dažnai iš baimės, kad jeigu per daug reikšiesi, tai bus blogiau. Ir nepamatome, kaip savo pasyvumu, atsisakydami kovoti už tai, ką laikome gėriu, atrišame rankas blogiui ir neteisybei. Krikščionys pasidarė baugštūs, o iškreipta nuolankumo (arba inteligentiškumo) samprata tik skatina tokiais ir likti.
Bet kaip gi suderinti kovingumą, veiklumą su nuolankumu? Štai ką tik atšventėme visų šventųjų iškilmę. Šventųjų tarpe gerų pavyzdžių neturėtų pritrūkti. O ir Šventajame Rašte jų yra. Skaičių knygoje rašoma: „O Mozė buvo labai kuklus žmogus, kuklesnis už bet ką kitą ant žemės veido“ (Sk 12, 3). Paskaitykite, ką tas žmogus nuveikė, kokią politinę karjerą padarė, galbūt tai įkvėps permąstyti kuklumo sąvoką.
Įspūdis toks, kad mes per daugelį metų sugebėjome vieni kitus užguiti taip, kad nebesuvokiame net to, ką, regis, žinome. Ir galiausiai ne tik vadinamieji „paprasti žmonės“, bet ir išprusę mokslininkai nemato savo pačių galios – savo kaip visuomeninės jėgos ir svarbiausia būtent kaip mokslininkų galios. Ir gyvena kaip tas nelaisvėje išaugintas dramblys, kuris net nežino, kad turi jėgos išgriauti savo šiaudinį narvą.
Tai ar reikia to mokslo?
Bendrai imant, Lietuvoje švietimo politika, neišskiriant nė naujausių planų bei programų, yra ganėtinai savižudiška. Ypač madinga kalbėti apie inovacijas ir išskirtinį finansavimą, skirtą toms sritims, iš kurių galima tikėti naudingų išradimų, apie studijų pritaikymą darbdavių poreikiams. Tai maždaug tas pats, kaip sakyti, mums nereikia medžių, duokite mums tik vaisius. Deja, vaisiai tiesiai iš žemės nedygsta. Lygiai taip ir išradimai. Norint technologinių inovacijų, turi egzistuoti visas mokslas. Prancūzų matematikas ir mąstytojas H.Poincaré taip rašė knygoje „Mokslas ir metodas“ (Science et méthode): „Tereikia atsimerkti, kad pamatytum, jog industrijos laimėjimai, praturtinę daugybę praktiškų žmonių, niekada nebūtų atėję į šį pasaulį, jeigu jame būtų egzistavę vien tik tie praktiški žmonės.“ Todėl netgi tie, kam rūpi tik ekonominė nauda (dažniausiai tai reiškia pirmiausia finansinė), turėtų vertinti mokslą.
Bet leiskite paklausti, o kam mums ta nauda? Kam tos darbo vietos, įvairūs ekonominiai rodikliai? Juo labiau, kad kuo toliau, tuo mažesnis procentas gyventojų tuo naudojasi. Dėl ko iš viso gyvename, dėl ko kuriame valstybę? Už ką kovojome, verždamiesi š Sovietų Sąjungos? Negi tik už galimybę versliausiems daugiau uždirbti? Noriu performuluoti piketuojančių mokslininkų klausimą į teiginį: Jeigu šios šalies politikos, ekonomikos, biurokratijos, saugumo ir krašto apsaugos strateginis tikslas nebus kultūra, ji geriausiu atveju tebus barbariškas Europos pakraštys, kuriame galima padaryti pusėtiną verslą. Taip, tik pusėtiną, nes didįjį verslą daro tos valstybės, kurios turi stiprią kultūrą. Jeigu visos mūsų valstybės pagrindiniu uždaviniu ir visas jos veiklos sritis maitinančiais syvais nebus klutūra, tęsis nelygybė, skurdas, girtuoklystė, o galiausiai sulauksim ir geopolitinių tragedijų. Kol valstybės tikslais laikysime tai, kas iš tikrųjų tėra verslo tikslai, tol nieko nepastatysime ir iš bėdų neišlipsime. Šių dienų globalėjančiame pasaulyje, kur ideologijos ir technologijos pamažu vienodėja, vienintelis dalykas, lemsiantis tautų tapatybę ir bus kultūra: tai, kokią prasmę mes suteikiame žmogiškam buvimui, kaip suvokiame, ką reiškia būti žmogumi ir ką reiškia gyventi. Be abejo, inovacijos ir nauji energijos išgavimo būdai yra gyvybiškai svarbūs mūsų ateičiai. Bet net ir juos sukuria ta pati kultūra. Ir amžinai vargšė liks ta tauta, kuri rinksis politikus manančius, kad svarbiausia investicijos, eksportas ar BVP, kad galima sutaupyti kultūros ir mokslo sąskaita. Ar tik ne tam, kad iš sutaupytų lėšų išmokėtų pašalpas nuskurdusiems mokslininkams, kaip nelabai seniai siūlė vieno universiteto rektorius?
Edita Janulevičiūtė
Nuotraukos autorius Karolis KAVOLĖLIS/BFL
Baltijos fotografijos linija
