Spektaklio atlikėja Jolanta filmuoja kamera geriau už baigusius operatorystės kursus, jos ranka nedreba – kadaise ji buvo visos Lenkijos šaudymo rungtynių vicečempionė. Adamas gestais „garsina“ filmą, tarsi diriguodamas jam. Marta kurčiuosius moko meno, pati turi galvoje implantą. Pawelas iš muzikų šeimos, ir mes girdime, kaip Chopiną groja jo sesuo. Visi jie – kurčiųjų visuomenės atstovai, tylieji mūsų bendruomenės nariai. Su jais apie jų pačių gyvenimą pasakoja spektaklis „Vienas gestas“ (Jeden gest), kurį rugsėjo pabaigoje Varšuvos „Nowy teatr“ pastatė režisierius ir performeris Wojtekas Ziemilskis. Lapkričio 5, 6 d. Menų spaustuvėje įvyks šio spektaklio pirmosios gastrolės, kurias remia Lenkijos Adomo Mickevičiaus instituto platforma culture.pl.
Spektakliai neįgaliems žmonėms labai pamažu, bet tampa vis įprastesne praktika. Įprastesne net tuo, kad keliamas rūpestis, imama reikalauti, pastebėti, jog blogai įrengta perėja, nėra pakylos prie laiptelių, per siauros durys. Tačiau visa tai dažniausiai reiškia fiziškai sudaromas sąlygas patekti į patalpą. O kaip su ne fizinę negalią turinčiais žmonėmis? Kalbamės su Lietuvos kurčiųjų draugijos viceprezidentu Kęstučiu Vaišnora.
Su kokiomis pagrindinėmis problemomis kurtieji susiduria Lietuvos kultūros sferoje?
Šiuo metu vienas pagrindinių iššūkių – tai komunikaciniai barjerai, neužtikrinama tinkama komunikacinė-informacinė aplinka. LR Vyriausybės nutarimu 1995 m. lietuvių gestų kalba buvo oficialiai pripažinta Lietuvoje (gestų kalba Lietuvoje ir pasaulio šalyse vartojama jau seniai), tačiau iki šių dienų labai mažai mokomi lietuvių gestų kalbos girdintieji visuomenės nariai, trūksta lietuvių gestų kalbos vertėjų. Dažnai sakoma, kad kurtumo negalia pasireiškia ne tik dėl negalėjimo girdėti, tačiau ir dėl komunikacijos barjerų, kai nėra užtikrinama komunikacinė-informacinė aplinka lietuvių gestų kalba.
Žvelgiant į kultūros sferą – yra mažai renginių, spektaklių, kino filmų ar kitų kultūros renginių pritaikymo kurtiesiems. Viešieji kultūriniai renginiai, spektakliai retai verčiami į lietuvių gestų kalbą. Tačiau turime pasidžiaugti, kad vis daugėja pavyzdžių, kai kultūriniai renginiai ar spektakliai verčiami, nors tai tik menka dalis, palyginti su visu kultūrinių renginių spektru. Kai nėra verčiama į gestų kalbą, kurtieji nedalyvauja tokiuose renginiuose, o savo kultūrą puoselėja savo bendruomenėje (imituojamos dainos, dainos gestų kalba, kurčiųjų poezija, kurčiųjų menas ir kt.).
Kaip teigė buvęs ilgametis Lietuvos kurčiųjų draugijos prezidentas Petras Gasiūnas, „kurčiuosius galime vadinti kultūrine mažuma. Išties jie savo kultūrą gali puoselėti tik atskirai nuo girdinčiųjų, savo kultūros židiniuose, nes dauguma saviveiklos ir meno žanrų remiasi gestų kalba ir bendravimo su savaisiais poreikiu. Tačiau saviti kultūros reiškiniai traukia taip pat ir visuomenės dėmesį. Jiems gimti ir tapti reikia namų“.
Manau, kad režisieriams ir kūrėjams trūksta žinių apie šią kalbinę ir kultūrinę mažumą, dažnai net nesusimąstoma apie jų pritaikymą klausos negalią turintiems žmonėms.
Jei kalbėtume konkrečiai apie teatrą, ar daug kurčiųjų dalyvauja Lietuvos teatrų veikloje?
Lietuvos kurčiųjų bendruomenė įkūrė Vilniaus liaudies teatrą „Mimika“, kur vaidina kurtieji aktoriai, yra kurčiųjų saviveiklos kolektyvų (imituojamų dainų, tautinių ir ritminių šokių, pantomimos ir kt.). Kauno kurčiųjų reabilitacijos centras kartu su anksčiau veikusiu Kauno Pantomimos teatru kūrė bendrus spektaklius ir pritraukdavo tiek girdinčius, tiek kurčiuosius žiūrovus.
Didelio populiarumo susilaukė spektaklis „Tyla – nieko baisaus?!“ Yra praktinių pavyzdžių, kai spektakliai verčiami į gestų kalbą – gestų kalbos vertėjai, kurčiųjų bendruomenės atstovai, režisieriai, aktoriai įdeda daug darbo, kad spektaklis taptų iš tiesų prieinamas visiems. Galima teigti: jei teatre nėra gestų kalbos – nėra ir kurčiųjų.
Ko labiausiai trūksta, kad kurtieji galėtų aktyviai dalyvauti kultūrinėje veikloje, kad jiems būtų pritaikyti renginiai?
Kaip jau minėjau, renginiuose būtina lietuvių gestų kalba, kurčiųjų kultūros išmanymas bei tinkamas aplinkos pritaikymas (ekranai ar tokia aplinka, kur matytųsi vertimas į gestų kalbą, muzikinės aplinkos vertimas).
Kodėl svarbu įvairiais būdais edukuoti visuomenę gestų kalbos ir negirdinčių žmonių tema?
Manau, kad tokie spektakliai pirmiausia sužadina žmogišką smalsumą – domėtis tuo, kas nauja ir nepažinta. Dažnai susipažinę su kurčiųjų ir lietuvių gestų kalbos tema, visuomenės nariai nori sužinoti vis daugiau, išmokti vis naujų gestų - vieną kartą paragavęs nebegali sustoti. Suteikdami žinių ir informacijos, mes mažiname nežinojimą ir dėl nežinojimo kylančias baimes ir skatiname pagarbą ir supratimą apie kurčiuosius.
Kalbino Miglė KOLINYTĖ
Nuotraukos autorius Kobas LASKA
