7-asis Vairuotojo dekalogo įsakymas skelbia: paremk eismo avarijų aukų šeimas. Pirmiausia tokiais atvejais reikalinga psichologinė, dvasinė pagalba, tad šįkart Lietuvos policijos kapeliono kunigo Algirdo Toliato pašnekovė – psichologė Danutė LAPĖNAITĖ, Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo kapitonė.
A. Toliatas. Jau ketveri metai Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčioje vadovaujate paramos grupei, kuri skirta žmonėms, išgyvenantiems netektis. Labai svarbi grupė, nes žmonės, užuot užgniaužę viską savyje, gali susitikti su kitais, išsakyti ir išgyventi savo netektis. Grupė padeda žmogui sunkiu laikotarpiu atrasti save, stabilizuoti situaciją. Galbūt padaryti klaidų, bet susivokti savyje.
Kai žmogus patenka į avariją, mes, giminaičiai, bičiuliai, artimesni pažįstami, pirmiausia galvojame, kaip pats nukentėjusysis ar, skaudžiausiu atveju, likusi šeima toliau gyvens, tad pirmiausia ieškome galimybių padėti finansiškai. Bet tokiu atveju galbūt pirmiausia reikalinga ne materialinė pagalba – žmonės, sunkiai nukentėję avarijoje, patyrę kitokių netekčių, taip pat jų artimieji, išgyvena didžiulę psichologinę traumą, tad kaip jiems padėti? Kokių žmonių ateina į jūsų grupę?
D. Lapėnaitė. Ateina labai įvairių žmonių, nes netektis – itin plati sąvoka. Daugelis netektį pirmiausia suvokiame kaip artimo žmogaus, šeimos nario praradimą. Bet į šią sąvoką telpa ir sutuoktinio netektis, tad į grupę ateina žmonių, išgyvenusių skyrybas. Taip pat susidūrusiųjų su artimųjų ligomis, ypač netikėtomis, nepagydomomis – liga itin stipriai gali paveikti sergančiojo ir jo artimųjų gyvenimą. Vis dėlto didžiausią dalį grupėje sudaro praradusieji artimuosius.
A. Toliatas. Ar žmonės nesibaimina ateiti į grupę? Kaip dažniau atsitinka – žmogus, išgyvenęs netektį, pagalbos ieško ar nuo jos bėga?
D. Lapėnaitė. Mūsų grupėje anšlagų nėra, žmonių skaičius nedidelis, bet pastovus. Daugybė žmonių netenka artimųjų, kiekvienas žinome tokių atvejų, bet į grupę ateina labai maža dalis. Žmonės greičiausiai linkę užsidaryti, o aplinkiniai, beje, nelinkę skubėti siūlyti emocinės pagalbos. Kai artimą žmogų ištinka netektis, aplinkiniai paprastai siūlo materialinę ar buitinę pagalbą – pinigų, prižiūrėti vaikus. O psichologinės pagalbos išgyvenantieji netektis nesulaukia arba gauna labai mažai. Iš grupės dalyvių esu girdėjusi: „Kaip gerai, kad čia galiu kalbėti apie tai, nes kitur negaliu. Kodėl? Jei pradedu, iškart matau, kaip žmogus išsigąsta ir nori pakeisti temą.“ Taip yra, nes žmogui per sunku išbūti kito netektyje, jis tikrai nežino, kaip reaguoti į svetimą skausmą. Dažnai su žmogumi galima šnekėti apie ką nori, išskyrus netektį, dėl to žmonės, ją išgyvenę, jaučiasi lyg atsidūrę vakuume: aplinkiniai nustoja su jais bendrauti. Ne iš piktos valios – tiesiog nežino, kaip.
A. Toliatas. Taip žmogus su savo bėda lieka be galo vienišas, tarsi Biblijos raupsuotasis. Teisingai sakote: aplinkiniai tokiam žmogui negali padėti ne iš blogos valios, o todėl, kad nežino kaip, jaučiasi bejėgiai. Tad iš tiesų, ką sakyti žmogui, išgyvenančiam netektį? Kartais sakau: „Pasimelsiu už tave.“ Bet suprantu, kad tas žmogaus skausmas – kaip bedugnė, gąsdinanti, stumianti. Tad nenuostabu, kad daugelis žmonių bando išvengti susidūrimo su netektimi, o ją išgyvenantieji paliekami vieni savo kančiai, vienatvei. Ar į grupę ateina žmonių, turinčių tikslą pasikonsultuoti dėl pagalbos ne sau, o artimam žmogui?
D. Lapėnaitė. Atėjusiųjų būtent dėl tokio tikslo dar nebuvo. Bet tie, kurie grupėje dalyvauja gana ilgai, jau yra pajėgūs padėti kitiems. Iš tokių dalyvių ne kartą esu girdėjusi: „Kaip gaila, kad kiti žmonės nežino to, ką mes čia išgirstame – visai kitaip vertintų esančiojo šalia skausmą.“ Taip pat ne vienas grupės dalyvis prisipažįsta, kad iki nelaimės nebūtų supratęs išgyvenusiojo netektį ir greičiausiai nebūtų mokėjęs su juo elgtis. Tuo metu dalyvavimas grupėje padėjęs pamatyti, kas padeda išgyventi skausmą pačiam ir kitiems.
A. Toliatas. Iš tiesų netektys ir negalios mus įgalina, nes atveria visai naujam žvilgsniui. Kaip dažnai daugybę laiko gaištame nevaisingiems ginčams, konfliktams – kas ką pasakė, išgirdo, neįvertino. Tuo metu netektys tartum pastato mus prieš gyvybės ir mirties klausimus, esminius mūsų klausimus. Tada pažvelgiame į gyvenimą kitomis akimis. Prisiminkime Biblijos fariziejų Simoną, pasikvietusį Jėzų į namus. Čia atėjo ir nusidėjėlė, ji plovė Jėzui kojas ašaromis, o Simonas buvo pasipiktinęs, kad Jėzus leidžia laisvo elgesio moteriai liestis prie savo kojų – pagal to meto įsitikinimą, taip moteris sutepė jį savo nuodėme. Tada Jėzus paklausė: „Simonai, kas labiau mylės – tas, kuriam mažiau atleista, ar tas, kuriam daugiau dovanota?“ „Tas, kuriam daugiau“, – atsakė Simonas. Teisingai. Ta moteris, kuri plauna Jėzui kojas netekties ašaromis ir šaukiasi Dievo, visai kas kita, nei tie, kurie Dievo šaukiasi savo sotume. Neturto formų gali būti įvairių, viena iš jų – netektis. Gali būti žmogiško orumo, artimo kaip gyvybės netektis. Labai gražiai įvardinote – ir skyrybos yra netektis. Kartais net baisiau, nei netektis, nes žinai, kad tas žmogus gyvas, yra su kitu žmogumi, ir kiek čia nuoskaudų, sunkumo, gyvos išdavystės. Kai artimas žmogus miršta, be galo skauda širdį, kad jo nebėra. O kai žinai, kad tas tau brangus žmogus apgaudinėjo, nebuvo ištikimas... Išgyvendami netektis, dažnai bėgame į savo vidinį pasaulį, pasąmonę ir negyjame, nes paslepiame žaizdas nuo Dievo. Todėl, išgyvenant netektis, labai svarbu nelikti pačiam su savimi – svarbu kalbėtis. O mes, kurie esame šalia ir klausomės patyrusiųjų netektį, kaip krikščionys esame įpareigoti būti geraisiais samariečiais – būti pasirengę padėti žmogui, jei jį ištiko netektis. Nes mes turime būti pasiruošę nuolatos, ne iš reikalo, kaip sakoma, budėti ir melstis. Gal ir nepakeisime situacijos, bet pasitikėkime Dievu, kurio rankose yra visa. Pirmas žingsnis – nepabėgti iš situacijos. Paskui – daug pagalbinių priemonių, kad mes, – kaip sakoma, gerais norais kelias į pragarą grįstas, siekdami geriausių tikslų, nepakenktume. Beje, ne kartą esu girdėjęs sakant negandų ištiktam žmogui: „Gal Dievas čia tave nubaudė, pamąstyk.“ Kaip Jobo knygoje – jei baudžia, vadinasi, yra už ką. Bet knygos gale paaiškėja, kad Jobas buvo teisus, o neteisūs draugai, ieškoję jo kaltės. Tad kaip elgtis, jei norime padėti, bet taip, kad dar labiau neįskaudintume žmogaus, išgyvenančio netektį?
D. Lapėnaitė. Kaip minėjote, kartais, baimindamiesi pakenkti, nieko nedarome ir nuo žmogaus, išgyvenančio netektį, tiesiog atsitraukiame. Baiminamės suklysti. Bet iš tiesų geriau suklysti, bet būti šalia žmogaus ir siūlyti pagalbą savo buvimu, negu iš baimės atsitraukti. Gali būti, kad žmogus, patyręs netektį, tuo metu išgyvena daug įvairių jausmų, tad jis gali ir supykti ant jūsų. Tarkim, pasiūlome: „Aš už tave pasimelsiu.“ Žmogus, kuriam tai sakome, gali neadekvačiai reaguoti, supykti.
Bet iš tiesų pagalba tokiam žmogui reikalinga, nors gali atrodyti, kad jis ją atstumia. Tad siūlančiajam pagalbą svarbu žinoti, kad išgyvenančiojo netektį pyktis skirtas ne jam. Galbūt patyrusysis netektį pyksta ant viso pasaulio ir Dievo, kad jam taip įvyko. Tad minėta reakcija neturėtų išgąsdinti, nes svarbiausia yra būti šalia žmogaus, kuris kenčia skausmą. Atrodo – paprasta, bet iš tiesų vienas iš sunkiausių dalykų yra išbūti šalia žmogaus, kenčiančio skausmą, išklausyti viską, ką jis šneka. Tai vienas iš esminių ir svarbiausių dalykų, kuriuos galime pasiūlyti patyrusiajam netektį. Atlaikyti jo nuotaikų svyravimus – atrodo, žmogui lyg gerėjo, jis žengė į priekį, bet – vėl viskas iš naujo, kaip sūpuoklės. Ir žmogus, kenčiantis skausmą, tokiais momentais nusivilia: „Man niekada nepagerės – jau buvo geriau, bet ir vėl...“ Tokiais momentais svarbu išbūti.
Kitas svarbus dalykas yra padėti žmogui suvokti, kas iš tiesų atsitiko. Kol visi patyrusiojo netektį jausmai nepersiorientuoja, žmogus gali tos netekties nepripažinti, ją neigti. Žmogus protu suvokia, kas atsitiko, bet jausmai to dar nepripažįsta. Kartais skausmą išgyvenantis žmogus ir pats gali lyg ignoruoti šią temą, bandyti užsimiršti, užsiblokuoti. Tada sakoma: „išėjo mano artimasis“, „iškeliavo“, „užmigo“. Geriau būtų padėti jam suvokti tai, kas atsitiko, pavyzdžiui, sakant, kad tas žmogus mirė, o ne užmigo. Gal atrodo griežtoka, bet taip galime padėti žmogui geriau įsisąmoninti, kas iš tiesų įvyko. Taip padėsime jam „gyti“.
A. Toliatas. Kodėl svarbu pripažinti netektį, jos neneigti?
D. Lapėnaitė. Kai netektį neigiame – negyjame. Vienas iš gijimo proceso etapų yra tai, kad pripažįstu, jog man su tuo reikės gyventi. Žmogus, nepripažįstantis netekties, neišreiškia visų jausmų. Įsivaizduokime: žmogus susilaužė koją, bet to nepripažįsta, tad kojos niekas negydo, ir tam žmogui teks visą likusį gyvenimą praleisti su sužalota koja. Arba lūžis blogai užgis, ir teks visą gyvenimą šlubuoti. Taip ir netekties pripažinimas yra pirmas žingsnis gijimo link. Nepripažindamas netekties, gyveni lyg ne realybėje, lyg suskilęs: protu suvoki, kas įvyko, bet jausmai nepriima. Tad labai svarbu atsisakyti netekties neigimo, ir aplinkiniai žmonės gali padėti išgyvenusiajam netektį, kalbėdami apie ją, nepalikdami žmogaus vieno su savo skausmu.
Žmonės, išgyvenantys netektis, gali patirti įvairių „keistų“ dalykų, kuriuos patirti iš tiesų yra labai normalu, kai išgyveni gedulą. Pavyzdžiui, galima „pamatyti“ žmogų, kurio nebėra tarp gyvųjų, minioje. „Kur nors minioje vis šmėstelėdavo mama. Tikrai ji, norėdavau pašaukti, bet kitą akimirką suvokdavau, kad ji – mirusi“, – pasakojo viena moteris. Patyrusiam staigią krizę žmogui laikinai gali sutrikti suvokimas. Pavyzdžiui, laikas sulėtėja, atrodo, viskas vyksta kaip sulėtintame kine. Arba žmogus gali nesuvokti, kad tai vyksta su juo. Jam gali atrodyti, kad jis visą situaciją stebi iš šono, tartum kokį filmą.
A. Toliatas. Tad svarbu nesibaiminti iškelti netekties temos ir prie jos ne kartą grįžti. Tenka girdėti sakant: „Mano žmogus iškeliavo, bet iš tiesų jis čia.“ Taip, visa yra gyva Kristuje, ir visi šiame gyvenime esame piligrimai, bet tą piligrimystės etapą ir išsiskyrimą, kad ir laikiną, svarbu akcentuoti, nes kitaip neleisime gyti netekties žaizdai, gyventi čia ir dabar. Dar vienas dalykas, kurį svarbu suprasti: yra momentų, kai netektį patyręs žmogus – ypač pažeidžiamas. Pavyzdžiui, per Kalėdas, šeimai svarbiomis dienomis, kai vienatvė paliečia labai stipriai. Tokiais momentais patyrusiuosius netektį ypač svarbu apgaubti globa, dėmesiu, buvimu.
D. Lapėnaitė. Pirmosios šventės, ypač pirmieji metai po netekties, yra vienas iš jautriausių laikotarpių. Pirmąkart be artimo žmogaus sėdi prie Kūčių stalo, atostogauji, ir tikrai nebežinai, ką daryti, nes daugybę metų buvote kartu. Tad prieš didžiąsias šventes grupėje kalbamės, kaip jas sutiksime, ką veiksime, o po švenčių išsipasakojame, kaip sekėsi. Grupės nariai pasakoja labai skirtingų dalykų. Jie patvirtina, kad tais laikotarpiais skausmas tikrai sustiprėja, būtis pasunkėja. Tad, kaip minėjote, labai svarbu kitų žmonių dėmesys. Tarkim, paskambinome tokiam žmogui, išgirdome, kad jis sėdi vienas prie Kūčių stalo ir verkia. Atvažiuokime, paimkime į savo namus. Kita vertus, kiekvienas skausmą išgyvename skirtingai, tad neperlenkime lazdos. Jei žmogus daugybę kartų sako norįs pabūti vienas, išgirskime jį – tam tikrą laikotarpį gali reikėti ir vienatvės.
A. Toliatas. Taip, vienos taisyklės nėra – kiek žmonių, tiek skirtingų patirčių ir netekčių. Norint padėti žmogui, turbūt svarbiausia įsiklausyti į jo situaciją, pajusti, kada svarbi tyla, pabuvimas, pagedėjimas vienatvėje, o kada reikia pabūti šalia, palaikyti už rankos. Dėl to labai svarbi nuolanki širdis – stebinti, žiūrinti, klausianti. Galbūt išgyvenančiajam netektį vieną dieną reikės vienatvės, kitą – žmogaus šalia. Ir reikia pajusti, kada ko reikia, bet pernelyg nesibaiminti suklysti. Suklydome? Nieko baisaus – būkime šalia, būkime jautrūs, ir pamažu pradėsime jausti, kaip ir kada geriau elgtis.
Kaip minėjote, svarbu kai kurių dalykų – nepamatuoto pykčio, nuotaikų sūpuoklių – nesuasmeninti. Netektis, kaip žaizda, neužsitraukia iš karto – reikia išlaukti, išbūti. Žaizda gali gyti greičiau, gali lėčiau – priklauso ir nuo mūsų mokėjimo slaugyti. Tačiau bet kokiu atveju gijimui reikia laiko, o žaizdą gali nudrėksti daug kas – neteisingas veiksmas, replika, prisiminimas, pagaliau atsitiktinai pamatytas filmas. Bet ta žaizda kaskart, kai atsiveria, nebėra tokia pati, ir mes patys nebesame tokie patys – atsiranda branda, tam tikras imunitetas skausmui. Kaip kad persirgęs liga organizmas tampa labiau atsparus, gebantis kovoti. Todėl vengimas kalbėti apie netektį ją patyrusiajam būtų tarsi šiltnamio sąlygos. Tai reikštų bėdą užkasti. Bet ji vienaip ar kitaip kada nors išlįs. Galbūt net pačiu skaudžiausiu būdu – žmogus gali prieš save pakelti ranką, gali ištikti depresija, piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotikais. Kiek atvejų, kai žmonės, patyrę netektį – mirtį, skyrybas, darbo, draugo, garbės praradimą – griebiasi narkotikų. Esu policijos kapelionas, tad žinau, kaip gali būti sunku žmogui, visą gyvenimą ėjusiam svarbias vadovo pareigas, išėjus į pensiją – turėjęs daug atsakomybės, kompetencijos, staiga tampi niekam nebereikalingas, pasijunti vienišas, nebežinai, ko griebtis. O iš pažiūros žmogus stiprus, tai niekas nė neįtaria, kas su juo vyksta. Panašiai atsitinka netekus sveikatos, kai organizmas sensta, keičiasi išvaizda. Tie dalykai gali būti sąmoningai neišreikšti, bet yra svarbūs ir veikia nuotaiką, psichologiją, jausmus, reakcijas. Žmogus gali pasikeisti neatpažįstamai, ir jei nebūsime tam pasirengę, pradėsime vengti to žmogaus. Bet tai yra pagalbos šauksmas! Kaip įsivaizduojame gerąjį samarietį? Eina jis, mato: žmogus sumuštas. Samarietis pasilenkia prie jo, sutvarsto, užsimeta ant savo asilo ir nusiveža slaugyti. Bet kaip dažnai taip guli psichologiškai palaužtas žmogus! Jis gali būti turtingas, eiti vadovo pareigas, bet kartu išgyventi didžiulę netektį – šeimoje, tarp artimųjų. Ir tai persiduoda visur, toks žmogus gali net bandyti atsigriebti išnaudodamas pavaldinius, elgdamasis su jais negražiai. Sakytume, kad toks žmogus – ne auka, o engėjas. Bet jis gali būti savo netekties, baimių auka. Mėginkime į jį pažvelgti ne kaip į blogietį, griovėją, destruktorių, o taip, kaip žiūrėjo gailestingasis tėvas į sūnų palaidūną. Galbūt, jei taptume geruoju samariečiu konkrečiai tam žmogui, tai būtų naujo jo gyvenimo pradžia? Vėlgi – neišeina tiesiog prieiti ir sakyti: „Dabar tave išgelbėsime.“ Žmogus išsigąs, užsisklęs nuo mūsų, ir gali net ką nors nelabai gražaus mums pasakyti. Tad ar esame pasiruošę prieiti prie žmogaus taip, kaip jam priimtina, išgirsti, kur yra jo kelias?
Kaip žmonės atranda Jūsų grupę?
D. Lapėnaitė. Lankančiųjų grupę klausėme, iš kur apie ją sužinoję. Daugelis – per kariuomenės kapelioną. Grupės užsiėmimai vyksta Šv. Ignoto bažnyčioje, tad mūsų kapelionas informuoja apie ją per Mišias. Galbūt užsimena ir tokiais atvejais, kai žmogus, ką tik patyręs netektį, ateina pas kapelioną tartis dėl Mišių už mirusįjį, laidotuvių ir pan. Grupės užsiėmimus vedame kartu su Lietuvos kariuomenės gydytoja psichiatre, psichoterapeute Daiva Morozoviene, tad dalis žmonių apie juos išgirsta tiesiogiai iš mūsų – sutikusios išgyvenančiųjų netektis, pakviečiame ateiti į grupę. Treti sužino iš tų, kurie lankė grupę, ir, išgyvenę savo sielvartą bei netektį, išėjo. Beje, pastarieji yra daug išgyvenę, tad per savo patirtį gali padėti kitiems. Apie grupės užsiėmimus skelbiama ir Šv. Ignoto bažnyčios svetainėje bei Krašto apsaugos sistemos intranete.
A. Toliatas. Kaip ilgai žmonės lankosi grupėje – tam tikrą laiką, užsiėmimų ciklą? Kiek reikia laiko žmogui atgauti jėgas?
D. Lapėnaitė. Mūsų grupė – ne tradicinė psichologinė, kur apibrėžta užsiėmimų pradžia ir pabaiga. Pas mus bet kada gali įsilieti naujų narių, o tie, kuriems pagalba nebereikalinga, išeina. Tad mūsų grupės sudėtis – labai „gyva“, kintanti. Mėginome apskaičiuoti, kiek vidutiniškai užtrunka žmogus grupėje. Pasitaiko žmonių, kurie ateina kartą du, pamato, kad ne tokia pagalba jiems reikalinga, ir nepasilieka. O pasilikusieji lankosi maždaug metus. Beje, yra žmonių, kurie pas mus lankosi daugiau nei trejus metus ir toliau nori lankyti. Jiems paties pagalbos jau kaip ir nereikia – jie padeda kitiems.
A. Toliatas. Iš tiesų labai svarbu ne tik patiems kuo nors pasinaudoti, bet ir sugebėti gerumu pasidalinti, jį pratęsti. Antai viena iš anoniminių alkoholikų nuostatų sako, kad, norėdamas nebepradėti gerti, turi tapti apaštalu ir skleisti gerąją naujieną. Laisvu laiku, iš idėjos, šiukštu ne už pinigus – tokiu atveju žmogus nuolat bus įjungęs budėjimo, maldos režimą. Kitaip lengvai atkrisime į savo egoizmą, patogų gyvenimą ir kartu į savo negalią. O kai žmogus jau pažeistas – jis daug trapesnis. Kaip porceliano indas, kurį sudaužę suklijavome. Arba, išsinarinę koją kartą, antrą, žinome, kad reikia labai saugotis, nes iki trečiojo karto reikia labai nedaug. Visam gyvenimui žmogų pažymi ir netektis, todėl labai svarbu tapti tuo apaštalu, kuris neša gerąją naujieną – taip atsinaujiname patys, o, būdami šalia išgyvenančiojo netektį, gydome ir patys nuolatos gyjame. Ir net daugiau, nei gydome – mes augame. Mums išryškėja Dievo paveikslas – tas supratimas, subtilumas, gebėjimas priimti, išgirsti, palaikyti.
D. Lapėnaitė. Pritariu, kad, būdami šalia žmonių, patyrusių netektį, patys augame ir keičiamės kaip asmenybės. Iš patirties galiu sakyti, kad mane ta grupė keičia. Joje kaskart tokių stiprių, visą būtį sukrečiančių dalykų vyksta.
A. Toliatas. Kurių akivaizdoje negali likti paviršutiniškas ir pats keitiesi.
D. Lapėnaitė. Taip. Kartais galvoju, kad ir savo patirtas netektis dar kartą išgyvenu kartu su tais žmonėmis. Tad, kaip minėjau, mūsų susitikimai anaiptol nėra vienpusis procesas, kur vieni teikia pagalbą, o kiti gauna. Tai yra tikras pagalbos davimo stebuklas, kai, duodamas pagalbą, pats realiai ją gauni.
A. Toliatas. Eucharistinis duonos padauginimas – atiduodamas gauni pats. Tai labai svarbu.
D. Lapėnaitė. Grupės dalyviai ne kartą yra užsiminę, kad gyja būtent padėdami grupėje kitiems. Klausydamiesi kitų, pasakodami savo istoriją labai asmeniškai, atvirai, iš širdies, jau padedame kitiems – kas nors iš dalyvių išgirs, patikės, įgis vilties. Antai žmogus, įveikęs savo netektį, atsisveikina su grupe ir išeina. Tuo metu atėjęs naujas žmogus, išgyvenantis ką tik ištikusį sielvartą ir krizę, tai mato ir sako: „Man tai teikia vilties, kad kada nors pasijusiu geriau ir lygiai taip pat šypsosiuosi, kaip Jūs dabar.“
A. Toliatas. Tai labai svarbu. Kitas dalykas. dažnai, susidūrę su netektimi, išgyvename didžiulę kaltę: gal ko nors nepadarėme, nepasakėme, neiškvietėme pagalbos, ne į tą ligoninę nuvežėme, ne tą gydytoją iškvietėme. O jei tai būtų atsitikę keliomis minutėmis anksčiau ar vėliau – būtume viską padarę. Taip patys ieškome kaltės, ir tas jausmas mumyse tampa žudantis. Beje, kaltė gali būti ir neišreikšta – pasislėpusi pasąmonėje graužti mus iš vidaus. Kaip skylė, pramušta laive – matome, kad sunkiasi vanduo, bet nesuprantame, iš kur. Taip ir mumyse atsiranda sunkumas. Labai dažnai tai būna susiję su kaltės jausmu. Greičiausiai kaltę atsineša ir ateinantieji pas Jus?
D. Lapėnaitė. Taip, kaltė – vienas iš tų jausmų, kuriuos išgyvena daugelis patyrusiųjų netektį. Net tie, kurie niekaip negalėjo pakeisti aplinkybių ir labai daug padarė dėl ilgai ir sunkiai sirgusio artimojo. Jie slaugė, buvo kartu, bet vis tiek išgyvena kaltę. Viena grupės dalyvė pasakė: „Tikrai jaučiuosi padariusi dėl mamos viską, ką galėjau.“ Bet tokie atvejai reti, dažniausiai kaltės jausmas yra. Arba labai išreikštas – „tai aš esu kaltas dėl to, kas įvyko“ arba kažkur slypintis pasąmonėje.
Kaip elgtis su tuo kaltės jausmu? Žmonės dažnai nežino, kaip padėti išgyvenančiajam kaltę. Juk, matydami, kad žmogus kankinasi, kaltina save, nepasakysime: „Neišgyvenk, visai ne tu čia kaltas.“ Tokiu atveju geriau leisti žmogui iš dalies jausti kaltę: „Suprantu, kad jautiesi kaltas.“ Laikausi nuostatos, kad kiekvienas iš mūsų kiekvieną minutę ir sekundę padarome tai, ką iš tiesų geriausia tuo metu galime padaryti. Žinoma, jei atsuktume laiką, pažiūrėtume, ko galėjome imtis, galbūt darytume kitaip. Bet tuo metu padarėme, ką galėjome, ir tas supratimas padeda žmonėms šiek tiek kitaip pažvelgti į kaltę.
Vienas gražus pavyzdys. Kolegė psichoterapeutė dirbo su vairuotoju, kaltu dėl avarijos, kurioje žuvo žmogus. „Sunkus buvo atvejis. Vairuotojas išgyveno didžiulį kaltės jausmą dėl gyvybės, kurią jis, vairuodamas neatsargiai, nusinešė, – pasakojo kolegė. – Ir lyg būtume užstrigę, nebežinojome, ką daryti.“ Situaciją iš mirties taško išjudino kolegės klausimas vairuotojui: „O kaip Jūs iš tiesų norėtumėte jaustis nužudęs žmogų? Norėtumėte, kad visai nebūtų tos kaltės?“ Nuo to momento psichoterapija pajudėjo. Tad kartais jausti kaltę nėra blogai.
A. Toliatas. Vėlgi žmonės skirtingi: vieni per daug save kaltina ir taip įstringa negalėdami pajudėti, kiti nė nejaučia, kad eina per gyvenimą paršelių akimis. Tad vieniems reikia krikščioniškai padėti išsigelbėti nuo kaltės jausmo, kitus – stumtelėti susimąstyti. Kaltės jausmas ne veltui duotas – jis kaip vaistas mūsų dvasios balansui. Bet, kaip ir bet koks vaistas, jei perdozuosime, taps nuodu. Tad tie, kurie išgyvena netektį, taip pat jų artimieji, užuot graužęsi – to nepadariau, ano (nors iš tiesų jie būna padarę dėl artimųjų labai daug) – neturėtų pamiršti viena: šį pasaulį palikę artimieji, stovėdami Dievo akivaizdoje, Dievo artumoje, labiausiai mums norėtų ramybės, vienybės, gyvenimo džiaugsmo. Jie norėtų, kad, užuot raudoję ir sustingę vietoje, pratęstume jų gyvenimą mintimis, žodžiais, darbais. Įsivaizduokite, ko jūs linkėtumėte artimiausiems žmonėms iš Dangaus. Negi džiaugtumėtės, matydami artimąjį sulinkusį, besimušantį į krūtinę, kaip esąs kaltas, ir nė nebegyvenantį? Iš tiesų norėtume, kad artimieji eitų į priekį ir gyventų dvigubai – už save ir už mane. Tad neužmirškime, kad mūsų artimieji norėtų, jog būtume sąmoningi, atsakingi, pasimokytume iš klaidų. Bet pirmiausia – gyventume su Dievu. Sugebėtume tą harmoniją priimti, skleisti ir kitus žmones įtrauktume. Taptume atsakingi bendruomenės nariai. Kiekviena netektis bendruomenę daro vis labiau eucharistine, gebančia pasirūpinti vieniems kitais, dalintis, mokyti vieniems kitus.
Kol netapsime geraisiais samariečiais, mūsų eucharistija ir Komunija liks teorinė. Ir malda yra teorinė, jei žodis netampa kūnu. Dėl to labai svarbu pasilenkti ir prisiliesti prie tų, kurie išgyvena netektis. Beje, čia klausimas visiems krikščionims: kodėl mūsų Bažnyčia tampa neįdomi? Gal nebesugeba prieiti ir paliesti ten, kur žmogui skauda? Bet Bažnyčia – ne tik kunigai ir vyskupai, Bažnyčia esame visa bendruomenė, kiekvienas pakrikštytasis, ir net turime Kristaus misiją: eiti į bendruomenę, plėsti Bažnyčią, krikštyti. Krikštyti ne tik vandeniu, bet ir nuolat atnaujinant jį tikėjimu. Kitaip ir krikštas bus tik teorija. Tad, būdami netekties pastoracijoje (netektis, ne tik mirtį, bet ir kitus praradimus, išgyvename visi), mokykimės patirti ir nebijoti netekties. Nei savos, nei svetimos. Žiūrėkime, kaip per netektį dar labiau priartėti prie Kristaus, sukurti bendrystę. Ne kančios perkreiptu veidu, o gilią Bažnyčios bendrystę, kur visi stoja vienas už kitą, net gyvybę gali paaukoti. O kaip gali aukoti gyvybę už draugą, jei neturi draugo? Tad, norint aukoti gyvybę už draugą, pirmiausia reikia patirti draugystę. Kaip Kristus – pamilti, suartėti. Ir visa tai yra kelionė Dangaus, Rojaus link. Tai yra mūsų misija šioje žemėje. Tad skirkime laiko pastebėti netektis. Būti su žmonėmis, išgyvenančiais netektis. Nesuasmeninkime jų priekaištų ar pykčio, išbūkime, ypač pirmaisiais metais, kai ypač sunku. Atliepkime, sugebėkime išjausti. Kartais paguosti, o kartais pasitraukti, būkime jautrūs. Auginkime bendruomenę, gebančią atjausti, nes vienas nieko nepadarysi, reikia mūsų daugiau. O esant daugiau, ir netektį pakelti lengviau. Esu girdėjęs pasakojimą žmogaus, slaugiusio vėžiu sergančią žmoną. Kai jau pats nebegalėjo budėti iš mirtino nuovargio, jo pakeisti ateidavo draugai, kolegos. Štai kaip mes galime ir turėtume budėti. Čia yra tikroji bendrystė, tikroji Bažnyčia, į kurią mes einame.
Guðrún Gísladóttir parodos „Skausmas ir aš“ fotografijos darbas. Nuotrauka iš LDS archyvo