Straipsnis publikuotas svetainėje www.pozicionavimas.lt
Lietuvoje intensyviai vyksta propagandinė kova tarp Rusijos ir …
Tiesą sakant, kas kovoja kitoje pusėje, visiškai neaišku. Išskyrus keletą dešiniųjų rašytojų ir keletą liberalių intelektualų pastangų, rimtesnės atsvaros rusiškai propagandai nėra.
Tai nebūtų taip blogai, jei valdžios institucijos nebūtų paveiktos du šimtus metų brukamomis rusiškomis idėjomis ir pačios nesiimtų aktyviai propaguoti maskolių pasaulio vertybes.
Akivaizdi ir subtili propaganda
Rusija vis bando įteigti, kad Lietuva – žlugusi valstybė, kad iš jos reikia emigruoti, kad Kubilius – blogai, o socdemai – gerai, kariuomenės nereikia, o su Rusija reikia draugauti. Tai pastarojo meto aktualijos. Jos akivaizdžios ir lengvai pastebimos.
Akivaizdiems rusų propagandistams prikabinta vatnikų etiketė. Nors skalūnų dujų ir atominės elektrinės mūšius jie laimėjo, tokios propagandos poveikis krenta. Didžiausia grėsmė – prisidengę įvairiomis darbo, žaliųjų ar teisingumo idėjomis į Seimą pateks prorusiškos partijos.
Žymiai blogesnė yra pastaruosius du šimtus metų skleidžiama kietos rankos pranašumo prieš demokratiją idėja. Subtili, nepatyrusiai akiai sunkiai pastebima, bet paveiki. Deja, dažnai palaikoma ir visuomenės, ir valstybės tarnautojų.
Kas yra Lietuva?
Lietuvos naratyvas, suformuotas Šapokos pagrindu, kalba apie buvusią karališką Lietuvos didybę, o demokratiškoji LDK ir Abiejų Tautų Respublikos (ATR) dalis yra atmetama ir nurašoma kaip nesėkmingas Lietuvos gyvavimo laikotarpis.
Deja, karališka, stiprios rankos ideologija idealiai atitinka rusiškus tikslus. Rusijoje niekada nebuvo, ir artimiausiu metu nežada būti jokios demokratijos. Tai kietos rankos, griežto valdovo, caro, monarcho šalis. Gyventojams nuo mažų dienų per istoriją, šventes, vertybes įdiegiama mintis, kad reikalingas vadas, kuris teisingai išspręs „vis dar pasitaikančias blogybes“. Tereikia parašyti jam laišką.
Neįtikėtina, tačiau net ir patriotiškai nusiteikę lietuviai staiga pradeda kliedėti, kad Abiejų Tautų Respublikos strategija buvo būti silpnai, kad niekas nepultų.
Stiprios rankos propaganda Lietuvoje
Nenuostabu, nes valstybinė šventė Lietuvoje – ne trečiojo Statuto ar pirmosios Europoje konstitucijos priėmimas, o karaliaus karūnavimas.
Mokyklose mus (iš)moko apie karalius ir nepavykusius karūnavimus, tačiau apie unikalų reiškinį – trečia Statutą kalba tik probėgomis. Apie demokratišką šios konstitucijos (formaliai tai nėra konstitucija pagal jos griežtą apibrėžimą, bet kas draudžia mums taip vadinti?) kūrimo principą nežino beveik niekas. Tiesą sakant, netgi dabartinės mūsų konstitucijos kūrime buvo žymiai mažiau demokratijos, nei Trečio Statuto.
Su Gegužės 3-iosios konstitucija dar blogiau: ji laikoma lenkiška ir su Lietuva nieko bendro neturinčia.
Rusų propaganda suveikė
LDK buvo pati demokratiškiausia Europos dalis. Nė viena užkariauta valstybė, nė viena užkariauta tauta nebandė išsivaduoti. Tai dėl to, kad Lietuvoje tuo metu vyravo liberalizmas – užkariautoms žemėms niekas nebuvo primetama, buvo leidžiama ir toliau gyventi pagal savo papročius, puoselėti savo kultūrą, raštą, religiją.
Bet į klausimą „kodėl žlugo ATR, kodėl ji buvo padalinta“ daugelis nemirkelėję atsakys „nes buvo per daug demokratijos, anarchija, veto teisė, neįmanoma priimti sprendimų, trūko stipraus valdovo“. Taip buvo mokoma mokykloje, taip primestas rusiškas stiprios rankos pranašumo prieš demokratiją požiūris.
Nedidelė detalė, kad pasidalinimas įvyko, kai ATR vienu metu užpuolė trys galingiausios Europos valstybės lieka nepastebėtas. Negi rusai sakys, kad ATR žlugo, nes Rusija, susitarusi su Prūsija ir Austrija (tai trys galingiausios to meto šalys) Lietuvą užpuolė ir pasidalino. Žinoma, ne. Jie pasakoja, kad demokratija yra silpna, stipri ranka yra geriau.
Vėliau sekęs Smetonos valdymas irgi nebuvo sužavėtas demokratijos idėjomis, Šapokos istorijoje rusišku papročiu pradėti aukštinti valdovai, o ne bajorija. Po to vėl okupavo rusai ir galutinai mūsų galvose įtvirtino karalių pranašumo prieš įstatymą mintį.
Koks bus mūsų valstybės atsakas?
Štai tokiu keistu, nepatyrusia akim nepastebimu būdu rusų propaganda skverbiasi į mūsų sąmonę ir stengiasi išlaikyti savo įtakos zonoje. Jei marketingas yra psichologija praktikoje, tai propaganda – marketingo aukštasis pilotažas. Mūsų valstybei laikas ją suprasti ir atsisakyti šokti rusišką stiprios rankos šokį.
Pradėkim demokratišką diskusiją, kas Lietuvai svarbiau – Mindaugo karūnavimas, pirmoji Europoje konstitucija ar Trečiasis Statutas. Kurio vertimas, beje, į Lietuvių kalbą finansuojamas ne valstybės, o privačiomis intelektualų lėšomis.
Ar mūsų valstybės naratyvas turi būti nepavykęs kunigaikščių karūnavimas, ar demokratiškiausios valstybės sukūrimas?
Ar tikrai teisingai renkamės?
Gal abitūros lietuvių kalbos egzamine kiekvienais metais galėtų būti viena ir ta pati laisva tema – apie Statutus ir Gegužės 3-iosios Konstituciją? Nušautume tris zuikius: demokratijos, istorijos ir sugebėjimo mąstyti. Nors ir tris metus tegul ruošias rašyti tokį rašinį – bus tik geriau.
Ką reikia švęsti – karūnavimą ar konstituciją? Mindaugą ar Trečią Statutą? Stiprią ranką ar demokratiją?
Liepos 6, gegužės 3, ar sausio 28?
Kas yra mūsų valstybės simbolis – karalius ar konstitucija?
Tai ne šiaip šventės. Tai propagandos, nematomo ideologijų karo, vertybių, priklausomybės rytų ar vakarų erdvei klausimai.
Linas ŠIMONIS
