Kovo 31 d. Mažeikių muziejuje įvyko Klaipėdos krašte gerai žinomo fotomenininko Sauliaus Jokužio parodos „Virpesiai“, skirtos Moteriai, uždarymas ir susitikimas su autoriumi bei diskusija „Moteris Lietuvos fotografijoje“.
Apie autorių
S. Jokužys yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys, gerai žinomas kaip visuomeniškas žmogus, daugelio kultūros renginių mecenatas, spaustuvininkas-leidėjas, fotomenininkas, surengęs daugiau kaip 20 personalių parodų, pelnęs ne vieną garbingą apdovanojimą Lietuvoje ir užsienyje.
Objektas – moteris
Nuo kovo 8-oios Mažeikiuose buvo eksponuota ant specialios fotodrobės spaustos didelio formato 14 nuotraukų. Šios kolekcijos kūrybos objektas – moteris, kuri turi tik jai vienai dovanotą nepakartojamą grožį.
S. Jokužio pateiktose fotografijose, moterys – tarsi ne šio, o gal gražesnio, geresnio ir saugesnio pasaulio būtybės: jos pulsuoja mistine šviesa ir paslaptinga gyvybine energija. Jos apgaubtos keisto žėrėjimo, užlietos ryto spindulių ar vakarėjančios šviesos, įsuptos į mirgančią spalvų aureolę ar panardintos į medaus spalvos ūką. Jų nuogybė nėra nei labai trikdanti, nei provokuojanti.
Susitikimo metu autorius net keletą kartų pakartojo savo moto: „Visada ir visur ieškokite grožio ir gėrio, nuodėmė pati mus suras.“
Tie, kas nepamatė šios parodos, prarado puikią galimybę pamatyti iš arti ir pasigėrėti menininko kūrybiniu džiazavimu. Tai nėra įprasta fotografija su dokumentišku moters kūno vaizdavimu. Autorius pažymėjo, kad tokį jo pasirinktą moters vaizdavimą, naudojant įvairius filtrus bei šiuolaikines technologijas, nulėmė ilgametė patirtis ir šiandieninėje visuomenėje dar gajūs stereotipai: atvirumo stoka, prietaringumas, baimės, negatyvus požiūris į kitokį mąstymą ir pan.
Juoda fotografija
S.Jokužys neslėpė, kad jam nemažą įtaką darė žinomų Lietuvos fotomenininkų Rimanto Dichavičiaus, Romualdo Rakausko, Romualdo Požerskio, Vitalijaus Butyrino ir kitų darbai. Pašnekovas ypatingą dėmesį atkreipė į 1990 m. išleistą R.Dichavičiaus albumą „Žiedai tarp žiedų“. Tuomet tai buvo ne tik pirmas tokio pobūdžio leidinys Lietuvoje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje, bet ir sukėlė tikrą revoliuciją meninėje fotografijoje, vaizduojančioje moterį ir jos nepakartojamą tobulumą, savitumą bei grožį. Nuo tų laikų jau nutekėjo daug vandens (dabar daug tokių Dichavičių), o juodai baltą fotografiją vis dažniau išstumia spalvotos. Anot pašnekovo, juoda fotografija turi daugiau tiesos, dramatizmo ir psichologijos. Joje paprasta identifikuoti vaizduojamą laiką, vietą ir žmogų. Spalvotų filtrų naudojimas fotografijos mene tarytum paslepia modelio tapatybę, apsaugo jos privatumą bei asmeniškumą nuo bereikalingo pašalinių dėmesio ir abejotinų vertinimų.
Naujos technologijos
S. Jokužys pripažįsta, kad šiandieninės technologijos nutrina tikrosios fotografijos esmę ir prigimtį, bet tuo pačiu leidžia eksperimentuoti ir manipuliuoti. „Menas yra nuolat kintanti būsena, o dabartinis mano kūrybos etapas yra būtent toks. Į aktą vis dar žiūrima įvairiai ir prieštaringai, nors moters grožis buvo šlovinamas ir apdainuotas dar nuo senų senovės. Žmonijai moteris visada buvo įkvėpimo šaltinis ir dėl to pasaulyje sukurta daug gražaus, unikalaus ir nepakartojamo. Šiuolaikinė fotografija leidžia kūrėjui daryti viską, ką nori, panašiai kaip muzikoje. Gali kurti įprastą muziką, o gali džiazuoti. Tai savotiška terapija. Reikia nebijoti ieškoti ir atrasti“, – dėkodamas mažeikiškiams ir muziejui sakė S. Jokužys.
Vytas ALEKNAVIČIUS
„Mieganti“ – tarptautinėje parodoje Čekijoje pelnė Grand Prix.
