Lietuva, siekdama didinti žmonių pajamas, privalo spartinti švietimo, sveikatos ir inovacijų politikos reformas, tvirtina finansų ministras. Viliaus Šapokos teigimu, lėtėjant ekonomikos augimui būtina griežtai laikytis fiskalinės drausmės ir suvaldyti viešąsias išlaidas, tuo pačiu nepamirštant skurdo mažinimo priemonių.
„Besiruošdami kitiems metams privalome būti žymiai atsargesni. Globalių rizikų ir jų pasireiškimo tikimybė šiuo metu tikrai yra kur kas didesnė, nei buvo pernai, rengiant šių metų biudžeto projektą. Laiko pasiruošti lėtesniam ekonomikos augimui tikrai yra, tačiau tiek planuodami, tiek dalindami pažadus turime būti konservatyvesni“, – interviu BNS sakė Vilius Šapoka.
– Kaip sekasi dėlioti kitų metų biudžeto projektą?
– Šiuo metu vyksta intensyvios derybos su visomis ministerijomis, diskusijos vyksta jau ministrų lygmeniu. Mano pagrindiniai reikalavimai yra aiškūs – srityse, kur matome vidinių rezervų ir yra veikiama nepakankamai efektyviai, reikia susitvarkyti, tai yra esminė sąlyga.
Prekybos karai, jautrios geopolitinės situacijos karštuose pasaulio taškuose, su Brexit susijusios rizikos ir paties ekonomikos ciklo fazė suponuoja, kad pasaulio ekonomikos augimas lėtės. Tam mes įtakos neturime, tačiau į tai turime reaguoti išmintingai ir čia geriausias būdas būtų lėtinti išlaidų augimą, prioritetu iškeliant fiskalinę drausmę, skurdo mažinimą ir reformų spartinimą.
– Kokias reformas turite omenyje?
– Būtina spartinti švietimo, sveikatos ir inovacijų politikos reformų įgyvendinimą, nes priešingu atveju mūsų ekonominė situacija nebus tvarki. Visos tarptautinės organizacijos ir aš asmeniškai pripažįstame, kad būtent švietimo, sveikatos ir inovacijų politikos sritys Lietuvoje yra neefektyviausios. Tie būtini žingsniai, kurių nepadarius tikėtis ateityje, kad Lietuva ištrūktų iš vidutinių pajamų spąstų, tiesiog būtų naivu.
– Nepaminėjote mokesčių reformos. Ar tai reiškia, kad visi būtini sprendimai šioje srityje jau padaryti?
– Nepaisant viso choro balsų, jog su darbo santykiais susijusio apmokestinimo mažinti nereikia, šis žingsnis buvo būtinas, o tikslas tapti konkurencingiausia jurisdikcija Baltijos šalyse yra teisingas. Turime suprasti, kad šiais laikais labai daug kas priklauso nuo to, kiek šalyje turime talentų, kaip sugebame išnaudoti žmonių potencialą. Turėdami didelę mokestinę naštą dirbantiesiems, mes tuos talentus išvarytume lauk.
– Tačiau derybose dėl valdančiosios koalicijos jau skamba pareiškimai apie trečią – 32 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifą darbo pajamoms. Jis iš esmės nubrauktų tą naudą, kurią daugiau uždirbantys gyventojai gauna dėl „Sodros“ įmokų lubų įvedimo.
– Aš tokį siūlymą vertinu tiesiog kaip politinę žinutę ir nieko daugiau. Reikšmingų pajamų tokio tarifo įvedimas neatneš, buhalteriškai skaičiuojant turime vos 4 mln. eurų, o ekonomine prasme net ir jų tikriausiai nepavyktų surinkti. Tuo tarpu žala bus padaryta aukštųjų technologijų sektoriui, kurį valstybė visomis priemonėmis žada palaikyti.
Manau, kad tokio žingsnio reikėtų vengti. Politinė žinutė gal ir atrodo gražiai, bet tikėtinas ilgalaikis poveikis tikrai būtų neigiamas.
– Seime taip pat sklando iniciatyvos atsisakyti tolesnio neapmokestinamųjų pajamų dydžio (NPD) didinimo arba tai daryti lėčiau.
– NPD didinimas yra viena efektyviausių priemonių realiai kovojant su skurdu. Tai objektyvus faktas, tą pripažįsta ir visos tarptautinės organizacijos. Mano nuomone, būtina išlaikyti reformų, įskaitant ir mokesčių, tęstinumą. Mokestinė politika turi būti stabili ir nuspėjama, nes kasmet kaitaliodami mokesčius mes tiesiog padidinsime politinę riziką investuotojų akyse. Lietuva yra jautrioje geopolitinėje zonoje, todėl ir taip turime dėti kur kas daugiau pastangų norėdami pritraukti investuotojus.
– Oponuojantys NPD didinimui teigia, kad taip „sutaupytas“ lėšas būtų galima perskirstyti konkrečioms socialinėms grupėms.
– Šiuo metu iš visų pusių girdisi daug įvairių pasvarstymų apie išlaidų padidinimą kuriai nors elektorato grupei, tačiau mano pagrindinė užduotis yra, kad valstybės ekonominė raida būtų pastatyta ant tvirtų, o ne molinių kojų. Šalies finansinis stabilumas yra vienas esminių tvarios gerovės augimo pagrindų. Net ir prieš rinkimus politikai turėtų išlaikyti atsakomybę ir vengti dalinti pažadus, neturėdami minčių, kaip juos įgyvendinti.
– Norite pasakyti, kad kalbas apie NPD didinimo atsisakymą lemia ne rūpestis valstybės viešaisiais finansais, o noras pamaloninti atskiras socialines grupes?
– Visos politinės jėgos iš esmės sutaria, kad didelis skurdas yra viena iš svarbiausių šalies problemų. Ir kai pradedama svarstyti, jog viena iš efektyviausių priemonių kovai su skurdu turėtų būti stabdoma, vietoje jos siūlant mažiau efektyvias priemones, tai tikrai duoda pagrindą tokiam įspūdžiui susidaryti.
– Papildomų pajamų galėtų duoti taršių automobilių mokestis ir platesnis gyventojų nekilnojamojo turto (NT) apmokestinimas. Apie tai kalbame jau ne vienerius metus, tačiau sprendimų neturime.
– Mano nuomonė visiems žinoma – šie žingsniai, kurie yra susiję su Europos Komisijos ir kitų tarptautinių organizacijų rekomendacijomis, yra neišvengiami, tačiau čia reikia politinio apsisprendimo. Su taršiais automobiliais susijęs apmokestinimas turi derinti tiek paskatų, tiek rinkliavų sistemą, siekiant kuo greičiau atnaujinti mūsų taršų automobilių parką. Priešingu atveju visai netolimoje ateityje, tai kainuotų šimtus milijonų iš tų pačių mokesčių mokėtojų kišenės.
Diskutuodami dėl NT mokesčio turime įvertinti šio turto pasiskirstymą. Gerovės valstybėmis laikomose Skandinavijos šalyse jis priklauso trečdaliui visuomenės, tuo metu Lietuva pirmauja pagal procentą gyventojų, kuriems priklauso nekilnojamasis turtas. Be to, mūsų nekilnojamojo turto, didžioji dalis kurio yra sovietinės statybos daugiabučiai, vertė sudaro vos trečdalį ES vidurkio. Eliminavus socialines grupes, tarkime, pensininkus, turėsime mažą apmokestinamąją bazę ir pritaikę standartinį kitose šalyse taikomą tarifą reikšmingų papildomų pajamų nesurinktume. Maksimaliai gautume keliasdešimt milijonų eurų.
Bet tam, kad ateityje išvengtume didesnės NT koncentracijos mažesnėje visuomenės grupėje ir stabdytume nekilnojamojo turto burbulų pūtimąsi, tas mokestis yra neišvengiamas.
– Kalbate apie šių mokesčių neišvengiamumą, bet man jų įvedimas primena nesibaigiantį Jungtinės Karalystės pasitraukimą iš ES. Ar visgi realu jų sulaukti jau artimiausiu metu?
– Tai nėra lengvas politinis klausimas. Pavyzdžiui, Estija, kurioje NT rinkos situacija panaši į Lietuvos, taip pat neturi to mokesčio, o pas latvius jis atsirado tik Tarptautinio valiutos fondo dėka. Europos pietinėse šalyse, kuriose taip pat nemažas procentas gyventojų turi nekilnojamojo turto, mokesčio įvesti nepavyksta.
Manau, kad tas variantas, kurį Vyriausybė yra pateikusi Seimui, šiuo atveju yra ganėtinai subalansuotas – siūloma pradėti nuo antrojo ir paskesnio NT objekto apmokestinimo, tokiu būdu eliminuojant socialiai jautrias grupes ir pritaikant šį mokestį turtingesnei visuomenės daliai. Šioje vietoje viskas yra Seimo rankose.
– Tačiau šis Vyriausybės pasiūlymas Seime nesulaukė nei valdančiųjų, nei opozicijos palaikymo.
– Kalbant apie gerovės valstybę pas mus dažnai yra labai populiaru žadėti padidinti vienas ar kitas išlaidas, bet į Seimą atėjus pajamų (didinimo – BNS) klausimui tos drąsos pristinga. Visgi, manau, anksčiau ar vėliau ta drąsa atsiras.
– Kokią įtaką biudžeto rengimui turi tai, kad Lietuva kitąmet nebegalės naudotis Stabilumo ir augimo pakto išlyga skaičiuojant viešųjų finansų deficitą?
– Šis elementas tikrai turi poveikį, tačiau bet kuriuo atveju fiskalinės drausmės taisyklės nėra savitikslės, mes turime užtikrinti makroekonominį stabilumą ir išvengti disbalansų. Turime reaguoti į tai, kad mūsų ekonomikos ciklas šiuo metu leidžiasi ir ekonomikos augimas kitąmet lėtės dar sparčiau.
– Ar praradus Stabilumo ir augimo pakto išimtį kitąmet teks griežčiau riboti išlaidas?
– Čia kaip su šeimos finansais – jei ateityje pajamų augimas planuojamas mažesnis, atitinkamai reikia konservatyviau žiūrėti ir į išlaidų didinimą. Tai yra pagrindinis veiksnys, visi kiti dalykai jau yra labiau išvestiniai. (...) Iš savo pusės padarysiu viską, kad biudžeto projektas griežtai atitiktų fiskalinę drausmę.
– Kurie sektoriai turi mažiausiai vilties kitąmet pastebimiau pasididinti išlaidas?
– Derybos su ministerijomis dar nėra pasibaigusios, todėl neužbėgsiu už akių. Visgi pabrėšiu, kad savo srityse ministrai dar turi puikių galimybių padidinti veiklos efektyvumą. Finansų ministerijos analizė rodo, jog potencialo ir vidinių rezervų ministerijos tikrai turi.
– Jei šį potencialą bandytume paversti pinigais, apie kokią sumą kalbėtume?
– Vėlgi, kol derybos nėra pasibaigusios, kalbėti apie tai būtų per anksti.
– Didėjanti vidaus vartojimo, kuris kompensuoja lėtesnį eksporto augimą, įtaka ekonomikos augimui gali būti laikoma vienu iš rizikos veiksnių?
– Tiek Europos Komisija, tiek Lietuvos bankas, tiek Valstybės kontrolė ir Finansų ministerija ciklo dinamiką mato labai panašiai – ekonomikos įkaitimo temperatūra mažėja. Stipresnė vidaus paklausos – investicijų ir vartojimo – įtaka makroekonominių disbalansų šiuo metu metu nekelia. Tą rodo ir tikrai normaliame lygmenyje esanti infliacija. Jei nebus kažkokių labai populistinių sprendimų priimant biudžetą, tie disbalansai nesusidarys ir kitais metais.
– Galbūt lėtėjant ekonomikos augimui vertėtų didesnę lėšų dalį skirti rezervams?
– Manau, kad taupyti tikrai reikia, bet lėtėjant ekonomikai turime didžiausią dėmesį skirti skurdo mažinimui.
– Ar tai leistų išvengti 2009 metų situacijos, kai krizė skaudžiausiai smogė gaunantiems mažiausias pajamas?
– Aš manau, kad tai būtų tikrai teisingas sprendimas. Nesakau, kad krizė ateina, bet man visiškai akivaizdu, kad ekonomika augs lėčiau.
– Bet mes dabar tam esame geriau pasiruošę nei prieš dešimtmetį?
– Žymiai geriau.
– Nepaisant lėtėjančio ekonomikos augimo, naujausioje Stabilumo programoje nurodoma, kad 2020-2022 metais biudžeto pajamos turėtų kasmet didėti po 6 proc., o vien pridėtinės vertės mokesčio (PVM) ir įmonių pelno mokesčio pajamos augs atitinkamai po 8 proc. ir 10 procentų. Ar jums tai neatrodo per daug optimistiška?
– Iš kelerių pastarųjų metų matome, kad PVM atotrūkis sparčiai traukiasi. Manau, kad čia dar tikrai yra potencialo, nes tas atotrūkis buvo tikrai didelis ir galimybės čia dar neišnaudotos. Kalbant apie pelno mokestį, matome, kad investicijų paskata tikrai veikia, įmonės pradėjo investuoti, todėl natūralu, kad po tam tikro ciklo pelno mokestis turės atsistatyti. Visa tai yra įvertinta ir apskaičiuota. Manau, galime pagrįstai to tikėtis.
– Ar nebijote, kad lėtėjant ekonomikos augimui įmonės taip pat pradės veržtis diržus?
– Dėl visų tarptautinių aplinkybių situacija iš tiesų yra labai neapibrėžta. Žinoma, kad tos rizikos veikia verslo lūkesčius ir gali turėti įtakos investicijų planams ir ambicijoms.
– Ar Vyriausybės performavimas liepos viduryje apsunkins derybas dėl 2020-ųjų biudžeto?
– Politinėje padangėje neapibrėžtumo tikrai yra, tačiau neskubėsiu to vertinti.
– O kaip vertinate savo galimybes toliau dirbti finansų ministru?
– Aš visada sakiau ir sakysiu, kad kiekvienas ministras turi dirbti taip, lyg jis būtų amžinas, nes jam reikia galvoti apie šalies ateitį. Iš kitos pusės, reikia būti pasiruošus atsistatydinti bet kurią akimirką. Aš tam esu pasiruošęs.
– Vis dažniau girdime, kad performuojant vyriausybę viena iš sąlygų ministrams bus partinė priklausomybė. Ar esate pasiryžęs dėl karjeros įstoti, tarkime, į Valstiečių ir žaliųjų sąjungą?
– Jokia partinė priklausomybė man nėra įdomi.
– Dėkui už pokalbį.
Autorius Šarūnas Sabaitis
Vilnius, birželio 26 d. (BNS).
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
