Visuomenei pristatytos aukštojo mokslo reformos gairės sumeta į vieną katilą mokslą, studijas, institucijas, finansus, šalies poreikius ir t. t. Viskas sujungiama skambiu kokybės siekiu, kartais ieškančio neegzistuojančio trejeto – kažko greito, pigaus ir geriausios tarptautinės kokybės... Šiame visame problemų ir siūlymų margumyne pabandykime išsiskirti vieną aiškiai suinteresuotą šalį – jaunimą, siekiantį kokybiško aukštojo išsilavinimo (t. y. būsimus universitetų, akademijų ar kolegijų studentus).
Pasinaudokime tuo, kad tarptautinio EBPOPISA tyrimo metu Lietuvos 15-mečiai moksleiviai ne tik sprendė matematikos, gamtos mokslų raštingumo, skaitymo gebėjimų testus, bet ir atsakė į paprastą anketos klausimą apie savo ateities planus: kokį išsilavinimą jie ketina įgyti (baigti universitetą ar kolegiją)? Tyrimas vyko 2015 metų pavasarį, tad dauguma dalyvavusių tuometinių IX klasės moksleivių 2018 metais ir sudarys tą pagrindinę bangą stojančiųjų į reformuotas (reikia tikėti) Lietuvos aukštąsias mokyklas. Kas jų laukia – dar bus diskutuojama, o kokie jie – jau dabar gali atsakyti PISA tyrimo duomenų bazė.
Tad pirmas žvilgsnis į būsimus studentus. Tokių jaunuolių Lietuvoje pakankamai daug – net 70,6 proc. 15-mečių pareiškė norą siekti aukštojo išsilavinimo (apie studijas universitetuose mąsto 53,6 proc., kolegijose – 17,0 proc.). Merginos labiau linkusios tęsti mokslus, tarp jų tokių 79,4 proc., tarp vaikinų – tik 61,9 proc. Tad žinant, kad 2015 metais IX klasėje mokėsi apie 28 tūkstančius moksleivių, jau galime prognozuoti – norinčiųjų studijuoti bus apie 20 tūkstančių, o tarp jų merginų bus apie 2,5 tūkst. daugiau nei vaikinų. Palyginkime šiuos skaičius su LAMA BPO pateikta 2016 metų priėmimo informacija – „įstojo 23 468 stojantieji, iš jų 14 832 – šių metų abiturientai“. Nerimo lyg ir nėra – vietų aukštosiose mokyklose užtektinai, konkursas, nors ir nedidelis, yra – gal jo ir pakaks užtikrinti būsimųjų studentų „kokybės“ reikalavimus.
Tačiau yra ir antrasis žvilgsnis, truputį atidesnis. PISA tyrimas, analizuodamas moksleivių testavimo rezultatus, apibrėžia 6 pasiekimų lygmenis. Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva-2030“ (kurioje naudojami PISA tyrimų rodikliai) švietimo kokybei patvirtinti reikalaujama bent 3-iojo lygmens pasiekimų, planuojama, kuri moksleivių dalis turėtų tą lygmenį pasiekti. Pamėginkime atidžiau pažiūrėti į PISA-2015 Lietuvos moksleivių rezultatus ir suskirstyti moksleivius į tris grupes:
- Stipresnieji – tie, kurių kiekvieno iš trijų testų (matematikos ir gamtos mokslų raštingumo, skaitymo gebėjimų) rezultatai patenka bent į 3 pasiekimų lygmenį;
- Silpnesnieji – tie, kurių nei vieno iš trijų testų (matematikos ir gamtos mokslų raštingumo, skaitymo gebėjimų) rezultatai nepatenka bent į 3 pasiekimų lygmenį;
- „Vidutiniokai“ – visi, nepatekę į pirmąsias dvi grupes.
Šis 3-iasis PISA pasiekimų lygis analizei pasirinktas kaip kompromisas tarp norimo (moksleiviai pakankamai stiprūs) ir galimo (grupė gana gausi) – taip apibrėžus stipresniųjų grupę joje yra apie 38 proc. visų moksleivių. Pakėlus „kartelę“ iki 4-ojo lygio reikalavimų ji žymiai sumažėtų – tokių 15-mečių 2015 metais Lietuvos mokyklose buvo tik 13 proc. Šio 3-iojo lygio reikalavimai nėra aukšti, pavyzdžiui tikimasi, kad šį lygį pasiekę moksleiviai „gebės surasti tekste kelis tam tikras sąlygas atitinkančius informacijos fragmentus ir kartais įvardyti ryšį tarp jų. Atlikdami interpretavimo užduotis moksleiviai, siekdami įvardyti teksto pagrindinę mintį, supras ryšius arba paaiškins žodžio ar frazės reikšmę, gebės susieti kelias teksto dalis“.
Atidžiai nagrinėjame PISA statistinius duomenis. Pirmoji stipresniųjų grupė – tai potencialiai geri būsimieji studentai. „Vidutiniokų“ grupė taip pat nėra labai silpna – gal joje moksleiviai nėra universalūs, bet vienoje ar dviejose srityse jų pasiekimai pakankamai geri. Problematiška yra silpnesniųjų grupė (net jos pavadinimas per daug optimistiškas), realiai – tai neraštingi moksleiviai, daugumos kurių galimybės studijuoti aukštojoje mokykloje yra minimalios. Šių moksleivių grupių statistika, kartu su informacija, kuri jų dalis planuoja studijuoti aukštosiose mokyklose, pateikta diagramoje.
Diagrama. Lietuvos 15-mečių moksleivių grupės pagal PISA tyrimo pasiekimus (juodame fone – kuri tos grupės dalis planuoja siekti aukštojo išsilavinimo).
Pažiūrėkime atidžiau į šią diagramą. Stipresniųjų grupė nėra didžiausia (38 proc.), bet natūralu, kad dauguma (93 proc.) šios grupės moksleivių planuoja tęsti mokslus aukštosiose mokyklose. Tarp „vidutiniokų“ (o tokių 19 proc.) norinčių studijuoti jau mažiau – tik 77 proc. Gal jie realiau įsivertino savo galimybes? O kaip bus su didžiausia silpnesnių grupe (net 43 proc.), kurios beveik pusė (48 proc.) moksleivių taip pat mąsto apie tolesnes studijas... Kokios jų galimybės ne tik įstoti, bet ir sėkmingai studijuoti?
Paverskime tuos procentus palyginamais skaičiais (prisimenant tuos 28 tūkstančius 2015 metų moksleivių, iš kurių apie 20 tūkst. planavo siekti aukštojo išsilavinimo). Stipresniųjų, norinčių studijuoti – bus apie 10 tūkst., prie jų prisidės dar apie 4 tūkst. „vidutiniokų“... O kaip su tais 6 tūkst. silpnesniųjų, taip pat pareiškusiųjų norą mokytis universitetuose? Jei priimtųjų į aukštąsias mokyklas turės būti panašiai kaip 2016 metais – apie 24 tūkst. – reikės ir tokius priimti (kai kuriose studijų programose tokių silpnesniųjų bus, deja, dauguma). Bet tada apie kokią studijų kokybę galima svajoti? Aišku, pačius silpniausius galima pabandyti „atsijoti“ minimaliais stojamojo balo reikalavimais, įvairiais slenksčiais. Bet toks metodas tinka, kai pageidaujančiųjų studijuoti yra tikrai daug. Pavyzdžiui, Stanfordo (JAV) universitetas gali išdidžiai pareikšti – priimame tik apie 5 proc. norinčiųjų! Daugiau galimybių turi ir Estija, kurioje net 62 proc. 15-mečių moksleivių yra PISA stipresniųjų grupėje ir tik 22 proc. silpnesniųjų (santykis 62-22 reikšmingai skiriasi nuo lietuviškojo 38–43 ir teikia žymiai daugiau optimizmo aukštosioms mokykloms).
Tad ką daryti Lietuvos aukštosioms mokykloms? Situacija taps dar labiau skausmingesnė, jei bakalauro studijos taps 3-metėmis, t. y. studijų procesas turės būti intensyvesnis, reikalaus geresnio išankstinio studento pasirengimo studijoms. Kuri Lietuvos abiturientų dalis bus tam realiai pasiruošusi? Ar netaps reformuotos aukštosios mokyklos laikinomis abiturientų dviejų–trejų metų socialinėmis prieglaudomis – studijuoti jau nepajėgių, gyvenimui dar nepasirengusių?
Kokia išvada norisi baigti šią analizę? Ji lyg ir paprasta – aukštojo mokslo kokybė, bent jos dalis susieta su studijomis, tiesiogiai priklauso nuo vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos. Mažėjantis abiturientų skaičius yra skaudi ne tik švietimo, bet pirmiau tai demografinė problema (su visomis pasekmėmis šalies ekonomikai ir lietuvių tautai). Tačiau švietimo „kiemelio visuose aukštuose“ svarbiausias reikalavimas turi būti kokybės siekis. Reali aukštojo mokslo kokybė prasideda vidurinėje bendrojo lavinimo mokykloje, kurios kokybė yra būtina sąlyga kokybiško aukštojo mokslo plėtotei. O „pakelti“ darbais, ne žodžiais, vidurinę mokyklą – deja, yra žymiai sudėtingesnis uždavinys, nei modeliuoti vienos rankos pirštais Lietuvos universitetų skaičių...
Dr. Algirdas Zabulionis yra Vilniaus politikos analizės instituto ekspertas
